Smalsumas, mygtukai ir destrukcijos

Neapsakomai smalsus mūsų Kostas. Kiekvienas naujas objektas turi būti pačiupinėtas, paragautas, pamėtytas, pabarškintas ir t.t. ir pan. Jei mato neatpažintą objektą ir jam niekas jo neduoda - skandalas. Jei kas nors užsiima nauja veikla, pvz. maišo blynų tešlą, kepa mėsą ar plauna grindis, jam irgi būtina tai daryti. Bent jau žiūrėti iš viršaus kaip minimum. To paties smalsumo skatinamas, Kostas spaudo visus įmanomus mygtukus ir žiūri kas bus. O jei negauna paspaust - skandalas. Dažniausi konfliktų ir skandalų kaltininkai yra būtent aukštųjų technologijų pasiekimai, kurie susilaukia didžiausių destrukcinių veiksmų. Mažulis jau sugebėjo išlupti kompiuterio klavišą, panardinti į vandenį TV pultą, apčiulpti iki sugadinimo raciją, tėkšti į grindis mobilųjį telefoną. Apie nuolatinį dulkių siurblio junginėjimą ir muzikinio centro programų keitimą aš jau nešneku. Vakar močiutė, neapsikentusi nuolatinės destrukcinės Kosto veiklos, ėmė ir paslėpė VISAS KĖDES. Liko tik fotelis ir vaiko maitinimo kėdutė. Gyvent pasidarė kiek lengviau, jei neskaitysim to, kad dabar mažulis nuolat tiesia rankas "opapa", o valgom mes pritūpę ant fotelio ranktūrio.

16 mėnesių

16 mėnesių proga Kostą abi su močiute išvežėm į miestą. Žmogus į žmones pasidairė, su mašinom paburzgė ir galerijose menu pasidomėjo, o finale ne pagal grafiką užmigo.
Išmokęs užsilipti ant kėdės, mūsų mažulis intensyviai tyrinėja naują erdvę - stalus, palanges, virtuvės darbastalius ir net laiptų viršutines pakopas. Vargas mamai, dabar visą laiką gano vaiką tai magnetofono mygtukus spaudantį, tai į mikrobangę nusitaikiusį, tai kriauklę valantį. Kostas išmoko ir rankenėles sukioti, todėl dabar ypač atidžiai sekam viryklę ir indaplovę. Sauskelnių vaikas nesutinka keistis, kol bent 3 kartus neįjungia ir neišjungia radijo. Neleidžia nuprausto nušluostyt, kol pats neatidaro skalbyklės miltelių stalčiuko ir konstatuoja miltelių nebuvimą - "nėėėėj". Ypač mėgstamas žaislas ir toliau yra dulkių siurblys. Bet dabar jis tiesiog nuolat turi būti vaiko akiratyje, kitaip neramu - tada eina ir eina prie spintos, reikalauja ištraukt. Moka žmogutis siurblį ir įjungti, ir išjungti, ir laidą ištraukti. O jau kaip iš širdies siurbia!...
Brolio atiduotos vaikiškos sūpynės kol kas Kosto nežavi, bet pliušinį šunį jose mielai pasupa. Pamėgo vaikas iš maniežo kamuoliukus mėtyti. Sėdi manieže ir pro skylę išmeta visus iki paskutinio. Tada mama turi sumest atgal, o jis vėl iš pradžios mėto visus iki vieno.

Miau

Kostas labai gražiai sako "miau". Net gražiau už Murzę. Tai, kad jis "miau" vadina visus gyvulius, žvėris, paukščius, vabalus ir žuvis, kaip ir nestebina. Bet čia kurią dieną Kostą iš antrojo aukšto vidinio balkono kalbina močiutė. Rodau Kostui į viršų ir klausiu:
- Kas ten?
- Miau, - nė nemirktelėjęs sako vaikas.
Gerai, kad močiutė turi puikų humoro jausmą...

Žiema

Prieš kokią savaitę, panagrinėję oro prognozes, kol dar žiema nesibaigė, abu su tėveliu supakavom Kostą į roges ir išvežėm "tikros žiemos" parodyt. Vaikas rogėse nerodė absoliučiai jokių emocijų - nei verkė, nei šypsojosi, net nešnekėjo. Ir nesvarbu, ar tėvelis tempė, ar mama stūmė, ar nuo kalniuko leidosi. Užtat mamos barstomas sniegas kėlė juoką. Todėl vaikas buvo ištrauktas iš rogių ir įsodintas į pusnį. O čia tai buvo džiaugsmo! Kostas sniegą ir kojom spardė, ir rankom maigė, ir ragavo, ir net pasivoliojo. Ir, žinoma, nuverkė posmą, kai buvo įsodintas atgal į neįdomias roges.

Ta diena

Vakar buvo TA DIENA, kai Kostas, anot tėvelio, pasiekė beždžionės lygį. Taip buvo nuspręsta, nes žmogutis suprato, kad kėdę galima prisistumti prie norimo objekto ir tik tada lipti. Taigi rezultatas - staigiai nurankioti visi potencialiai pavojingi daiktai nuo virtuvinės spintelės ir vaiko šlapios rankovės po švariai išvalytos kriauklės kempinėle bei šepečiu. Nesakykit - vaikai ir gyvūnėliai moko tvarkos.