Sesė

2013 m. kovo 15 dieną gimė Kosto sesė. Kai parsivežėm mažąją namo, Kostas buvo tik ką atsikėlęs po pietų miegelio, tai gal todėl kuklinosi, net pasislėpė už tėvelio kojos. Bet visą reikalą greit pataisė sesės parvežta dovana - traukinukas, pats važiuojantis bėgiais.

Taip visą vakarą mažulis ir pražaidė nauju žaislu, į sesę tik nedrąsiai užmesdamas akį. Bet kitą rytą močiutės paraginta sesė pasisveikindama padavė broliui rankytę. Panašu, kad Kostui to tik ir reikėjo - tada jau ir paglostė mažąją, ir rankytes pačiupinėjo, ir net į viršugalvį pabučiavo. Gerai įsižiūrėjęs, brolis konstatavo, kad sesės plaukai juodi, o ji pati "maza maza", kaip ir buvo žadėta.

Sesės laukimas

Kostas laukia sesės. Jis žino, kad sesė bus maza maza ir miegos mažoje lovytėje. O Kostas didelis, todėl miegos didelėje lovytėje. Visus mažus rūbelius irgi įvardina, kad sesės. Vakarais vaikas dažnai paprašo paskaityt knygutę apie sesę ir atrodo, kad jam istorija ir patinka, ir tinka, nors nepiešiam rožinio vaizdelio ir nuolat kartojam, kad sesė verks, kad jai skaudės pilvelį, kad ją mama ir tėvelis daug nešios ant rankų. Visus mažus kūdikius knygutėse, brošiūrose ir lauke sutiktus vežimėliuose vaikinas vadina sesė. Nors iš tiesų ką Kostas supranta sunku pasakyt, nes paglostęs didelį mamos pilvą ir konstatavęs "cia sesė" tuojau pat pakelia savo marškinėlius ir glostydamas savo pilvuką konstatuoja tą patį - "cia sesė".

Apipinei, tuliuku, seliuku ir janka

Kostas buvo pasigavęs bjaurų virusą, todėl ilgai kosėjo. Nesugalvojau kaip kitaip tokiam mažuliui suorganizuot eukaliptinę inhaliaciją, kaip tik apkloti stalą paklode iki žemės, po stalu pastatyti karštą puodą ir žvakes po juo. Kad mažulis pasėdėtų ramiai ir nekiltų nei apsiplikymo, nei gaisro pavojus, įbrukdavau į rankas geidžiamą mobilųjį telefoną. Rezultatas - vaikas prašo ir prašo eitį į apipinei (palapinę). Taigi su gydymosi procedūrom vargo jokio.
Diedas Morozas atnešė Kostui labai patikusį žaidimą - kaip mes pavadinom "rutuliukų Vichy parkas". Kur buvęs kur nebuvęs mažulis jau ieško savo tuliuku (rutuliukų), vardina spalvas, skaičiuoja ir net sustingęs žiūri kaip spalvoti rutuliukai pasišokinėdami keliauja loveliais ir grioveliais iš viršaus žemyn.
Kostas labai savarankiškas ir vis bando savo savarankiškumo (ir mamos kantrybės, žinoma) ribas. Pastaruoju metu vis tikrina, ar tikrai dar reikia valgyti maitinimo kėdutėje ir ar tikrai reikia valgant seliuku (seilinuko). "Cia niam niam, cia" - vis ploja rankyte per didįjį stalą ir ketina ten stovėdamas ant fotelio valgyti košę. "Nenoja seliuku, nenoja" - protestuoja vaikinas tik mamai priartėjus su seilinuku rankoje. Kartais leidžiu valgyt prie didžiojo stalo ir be seilinuko iki pirmo apsidrabstymo, tada paaiškinu kodėl būtina sėsti į kėdutę ir mano nustebimui jis visada sutinka. Kol kas :)
Kostas yra ne kartą ragavęs žuvies, bet kai alergologė uždraudė, tai dabar patys valgom ją tik pasislėpę. Bet argi visada nuo vaiko viską nuslėpsi... "Noja ziuja, noja bul-bul-bul" - tiesia rankytę į uždraustą skanėstą vaikas. Ir taip širdelę suspaudžia, bet tenka siūlyt greit kokį kitą jo mėgiamą skanėstą ir greit slėpti bul-bul-bul.
Vakariniai ritualai pas mus pastovūs, kaip ir pastovus protestas "nenoja a-a pupa". Bet vis tiek gražiai ar mažiau gražiai vaikas nuvedamas į vonią ir ten vis dėlto nuprausiamas bei išvalomi dantukai.  Kažkodėl ir jie dažnai pradedami valyti su protestu "nenoja yyy, nenoja aaa", palydimi akivaizdžiu rankytės judesiu prie burnytės. Įdomiausia, kad finale dantukų valymu vaikas labai džiaugiasi ir sako, kad kaniu (skanu).
Paskaičius tėvelių lovoj knygutes, vaikas transportuojamas į lovytę, kur visai mielai lieka, bet su viena sąlyga - "janka, janka, janka!", t.y. būtinai turi būti palaikytas už rankytės. Pradžioj ranką jis vadino senka ir tai turėjo būti būtinai mamos senka, bet kai pradėjo vadinti janka, tai tinka ir tėvelio.