Kalėdų Seneliai 2014

Kostas pirmąjį Kalėdų Senelį tėvelio darbe prasirgo. Tad labai jau stengiausi, kad bent į darželio šventę nueitų. Susukusi oranžinį rankšluostį, apvyniojau juoda lipnia juostele - štai ir tigro uodega. Ant oranžinių marškinukų priklijavau tos pačios lipnios juodos juostelės gabaliukų - štai ir tigriuko kailis. Tik Kostas nelabai įvertino mamos pastangas. Apsirengt apsirengė, bet entuziazmo nerodė. O pačioje šventėje prasėdėjo mamai ant kelių. Na, tik dovanos - kamuoliuko, knygutės ir mandarinų - pasiimti iš Senelio nuėjo vis dėlto pats. Paskui iškilmingai nešė per visą ilgą gatvę didelį žemę šluojantį dovanų maišelį iki pat mašinos.
Mokyklėlėje "Strazdanėlės" scenarijus pasikartojo - Kostas prasėdėjo šventę mamai ant kelių, na nors ten plojo ir lingavo į temą. Net dovanos pasiimt sau ir sergančiai sesei ėjo įsikibęs mamai į ranką. Iš tiesų iki galo nesuprantu iš kur tas šventinis kuklumas, nes vos tik įėjus į rūbinę įsijungė pasiutimo mygtukas ir vos galėjau vaiką nulaikyt, kad nenugriautų pastato kartu su draugu iš vasaros stovyklėlės.

Niekas

Pusryčiaujam kartu su Kosto vyresniuoju broliu Svetlio. Aš jo klausiu:
- Ko norėtum atsigerti?
- Nieko, - atsako mokinukas.
- Nieko mes neturim. Sulčių, vandens ir arbatos turim, o nieko neturim, - bandau juokauti.
- Turim turim! - rimčiausiu veidu stojasi nuo kėdės Kostas, eina prie šaldytuvo, atidaro ir rodo kažin ką viduje. - Va, viskas yra, niekas nedingo.