2015 metų vasario 16 dieną mes pagaliau persikraustėm į savo namą. Planas buvo iškelti name valstybinę vėliavą, pavažinėti nuo kieme esančio kalniuko su rogutėm ir važiuoti į miestą sudalyvauti valstybinės šventės iškilmėse. Bet planą mums patikslino Kostas. Jis tiek norėjo nešiot dėžes, maišus ir kitokius daiktus į namą, jam taip reikėjo važinėtis nuo kalniuko visom įmanomom transporto priemonėm - rogutėm, paužpakaliukais, lėkšte ir, žinoma, pilvu, kad kelionė į miesto šventę buvo atšaukta.
Kostas naujuose namuose svaigo nuo erdvės ir laisvės. Pirmom dienom lakstė kaip pašėlęs ir lauke, ir viduje. Ypač didelio pasisekimo sulaukė kastuvai ir karutis. Vaikinas nuolat ką nors kasė ir vežė - sniegą, smėlį, šiukšles. Nepaisant tokio džiaugsmo ir didelio užsiėmimų kiekio, vakarais Kostui nerimą kėlė nauji garsai - ir pypsinti indaplovė, ir ūžiantis šaldytuvas, ir net šniokščiantis dušo vanduo. Todėl mūsų slaptas planas perkraustyti Kostą į jo naująjį žvaigždėtą kambarį neišdegė. Vaikas tuo kambariu labai džiaugiasi ir didžiuojasi - ypač savo drabužių spinta, bet vienas miegoti nė už ką nesutinka. Jei užmiega su mama, o atsibudęs šalia neranda, čiumpa miego kiškį ir abu bėga pas mamą į jos lovą. Planuokit tėveliai iš naujo.
