Velykos, žaislai ir dantukas

Velykom ruošėmės visi kaip priklauso - valėm, šveitėm, kepėm, virėm, dažėm, marginom. Kostas viską komentavo savo kalba ir labai norėjo pažiūrėti iš aukščiau, t.y. nuo mamos, tėvelio ar močiutės rankų. Kadangi visos rankos buvo užimtos arba purvinos, teko suktis iš padėties kitaip. Ir čia Kostas atrado, kad suaugusieji iki šiol nuo jo slėpė visus geriausius žaislus! Kas gi domėsis barškučiu ar pliušiniu ančiuku, jei galima gauti puodą, dubenį ar traškantį polietileninį maišelį?!

Šitaip šauniai pasiruošę, Velykas šventėm pas Kosto dėdę. Ėjo vaikas iš rankų į rankas, visiem šypsojosi, su visais bendravo ir be perstojo čiauškėjo. Bet didžiausią įspūdį Kostui paliko haskių veislės didžiulis šuo Gasas. Kostas net krykštė iš džiaugsmo kai Gasas priartėdavo, o jau kai suleido rankytes į šuns gaurų bedugnę, atrodė, kad tai laimės viršūnė.

Dovanų Kostas gavo dantų šepetuką. Iš karto jį įsikišo teisingu galu į burną, ir čia pasigirdo džiaugsmingas tetos šūksnis:
- Мatau dantį!
Ir tikrai, Velykų proga Kostas užsiaugino baltutėlį gražutėlį dantuką. Dar išvakarėse tikrinau - nebuvo. Štai kodėl pastarąją savaitę vaikas buvo toks zirzalas, o mama net šlapia nuo jo nešiojimo ir supimo. Gera teta, geras dantų šepetukas - prakrapštė Kostui dantį.

Su tuo šviežutėliu dantuku Kostas iš karto pradėjo noriai viską graužti. Pirmoji auka - tetos dažytas gražutis margutis. Davėm pasidžiaugt, o Kostas jį tuo vieninteliu dantuku prakando. Teisingas požiūris: turi dantį, reikia naudoti pagal paskirtį.
Su Šventom Velykom, sveikų dantų ir gražių švenčių!