Septyni mėnesiai

Seniai jau tie 7 mėnesiai buvo, bet kad evakuavomės į sodų bendriją dėl karščių ir ten likom, tai dienoraštis tapo skurdesnis tiesiog dėl interneto išdaigų.
Viena savaitė iki septynių mėnesių Kostas skiepijosi, tai ta proga buvo suorganizuota ir TA. Rezultatai: svoris 9200 g (+340 g), ūgis 71,5 cm (+1,5 cm), galvą (44 cm) ir krūtinę (46 cm) tradiciškai paaugino 1 cm.
7 mėnesių vaikinas nesėdi. Tiksliau pasodintas vos vos pasėdi, sukrykščia iš džiaugsmo, palinguoja į šonus ir bum, o tada beeee. Todėl gydytoja iš karto parašė siuntimą tradiciniams masažams.
Birželio 1 dieną Kostas pradėjo šliaužt. Ne ropot, bet šliaužt kaip partizanas. Ir šį savo įgūdį labai greitai ištobulino. Vaikas labai greitai pasiekia norimą tikslą. Iki šiol pats geriausias motyvas - LAIDAI! Vargas tėveliui, mes su močiute vis paslepiam laidus nuo mažulio, o tėvelis grįžęs namo neturi idėjų kur galėtų pradėt jų ieškot.

Kostui labai patinka tyrinėti veidus. Ypač nagais. Net nedrįstu galvoti apie tai, kas būtų, jei kas vaikui leistų patyrinėt akis. Braižosi ir žnaibosi jis ir valgydamas, ir migdydamasis, o migdydamasis dar ir niūniuoja sau lopšinę. Labai mėgsta vienkartines popierines servetėles - smulkinti ir ragauti mažus gabaliukus.
Iki 7 mėnesių Kostas išragavo visas kruopų košes ir visas jam leistinas daržoves. O septyniamėnesiadienio proga gavo mėsos. Ir ne bet kokios, o stirnienos - ačiū Eglei ir Albertui. Stirniena su moliūgu arba bulve jam labai skanu. Sukerta vyrišką porciją.
Pliurpia Kostas sava kalba nesustodamas - net valgydamas kažką burbuliuoja. Iš suprantamų skiemenų vis dar dominuoja da-da, de-de, kartais pasigirsta ir te-te, bet aiškiai labai retkarčiais, o jau neužrašomų garsų ir šūksnių tai liejasi arijos ir serenados. Jei žmogui per gyvenimą yra duotas iškalbėti tam tikras kiekis žodžių, tai gali būti, kad Kostas juos iškalbės dar nepradėjęs kalbėti.