Pirmas žingsnis

Nors bloga nuotaika, nors dantys ramiai gyvent neduoda, bet Kostas vis tiek šiandien žengė pirmą savarankišką žingsnį. Ant vienos kėdės buvo dubenėlis, kurį smagu barškint, o ant kitos atsigulė katė. Kaip žinia, gyvūnėlis įdomiau už dubenėlį, tad jo link ir buvo žengtas tas pirmasis žingsnis. Katei nubėgus nuo mažo neprognozuojamo subjekto, dubenėlis atgavo savo vertę ir žingsnis buvo pakartotas atgal prie kitos kėdės. Fiksuojam datą ir laiką: 2011-08-28, 21:30 :)

Dantukas Nr. 6

Vakar, 2011-08-27, berods apskutinę šiltą ir saulėtą vasaros dieną, išsiruošėm į Trakus, ta proga, kad tėvelis nors kartą nedirbo :) Kartu su Migle ir jos tėveliais šauniai paplaukiojom laiveliu, pasivaikščiojom ežero pakrante, privalgėm kibinų, o finale atradom Kosto burnytėje dantuką Nr. 6, bet ne į porą dantukui Nr. 5, o visai įstrižai. Vadinasi Nr. 7 ir Nr. 8 kažkur čia pat :)

Apsauginis

Zarasuose mus saugojo apsaugos darbuotojai, nes dirbom svarbų darbą. Vieną vakarą baigus darbus susirinkau visus daiktus, susipakavau į vežimą man babuškos jau pristatytą vaiką ir supratau, kad būtinai turiu dar grįžti laiptais į antrą aukštą sutvarkyti ir užrakinti vieną svarbią patalpą. Tai reiškia: išpakuot vaiką, užšlubuot su vaiku ant rankų, sutvarkyt ką reikia su vaiku ant rankų, nušlubuot žemyn su vaiku ant rankų ir vėl supakuot vaiką... Atsidusau ir buvau bepradedanti visą šią seką, kai man kilo išganinga mintis. Atsisukau į mus saugantį apsauginį ir paprašiau:
- Jūs čia viską saugot, gal galėtumėt truputį pasaugot ir vaiką?
Mano didžiam nustebimui jis sutiko. Užtrukau su reikalais gal 10 minučių, vis pasiklausydama, ar nerėkia mano stebuklas. Nusileidžiu žemyn, vežimas atsuktas į apsauginį, o vyrukai kažką tyliai veikia.
- Kaip jums pavyko susitarti? - klausiu.
- Tai buvo labai paprasta, - atsako šypsodamasis apsauginis, - jis savo batuko lipuką atsega, o aš užsegu. Taip ir žaidėm.

Dantukas Nr. 5

Šiandien netikėtai radau dantuką Nr. 5. Štai kodėl Kostas visą naktį budinėjo ir nuo vakar pietų valgė tik pieną. Laukiam dantuko Nr. 6 į kompaniją.

Babuška

Į Zarasus važiavom su kita močiute, kuri pageidauja būti vadinama babuška. Lietuviškai skamba nelabai kaip, bet kadangi ji bendrauja su anūku gimtąja rusų kalba, tai visai viskas gerai. Prisipažinsiu, jaudinausi dėl kelionės, buvo neramu kaip vaikas pasiliks su ne taip gerai pažįstamu žmogum gana ilgam laikui. Bet pasirodo mano nerimas buvo be pagrindo. Kostas ir babuška puikiai sutarė, nuolat žaidė, krykštė, ėjo pasivaikščiot, labai gerai miegojo ir visaip kitaip gerai leido laiką. O dar nuo babuškos Kostas gavo dovanų pirmąją mašinytę. Ir ne bet kokią, o su mėlynu žybsinčiu mygtuku ir įjungiama sirena. Dabar Kostas jau tikras berniukas su visais atributais.

Devyni mėnesiai

Seniai jau devyni mėnesiai Kostui suėjo, bet kad lygiai po dienos (2011-08-10) išdygo vaikinui dantis Nr. 4 ir dar mes visa šeima išvažiavom į Zarasus, tai ir liko neaprašyti pasiekimai. O ir Techninėj apžiūroj buvom tik šią savaitę. Taigi 9 mėnesių su uodega faktai: svoris 10 kg 100 g (+200 g), ūgis 74 cm (+2 cm). Nors man atrodo, kad aš auginu milžinuką, gydytoja vis tvirtina ir vizualinėm priemonėm įrodinėja, kad Kostas yra absoliutus Lietuvos berniukų vidurkis.
Mažulis vaikštinėja palei lovas, kėdes, "pufikus" ir kitus stabilesnius daiktus visai drąsiai, kartais prisilaikydamas tik viena ranka. Bet greitesnis judėjimas Kostui kol kas ropojant keturiom - vos šlubuodama spėju paskui jį. Kasdien vaikas kuo nors nustebina - tai laiptais nepastebėtas užsilipo paskui katę, vos spėjau sugaut, kol nenusivertė, tai sumaniai mano suręstas barikadas išardė, tai spintelę dar vakar neįveikiamą atsidarė, ir taip toliau, ir panašiai.
Kostas mėgsta mušti būgnus. Na, tikrų tai mes neturim, bet jais tampa bet koks kietas plokščias paviršius - kad duoda vaikas delnais, tai duoda, ir patenkintas juokiasi.
Kostą labai domina akiniai. Dėl to kenčia ir tėvelis, ir močiutė, ir...pats Kostas. Nes akinių tai jam niekas neduoda, o žmogutis taip nori, kad rėkia jų negavęs.
Kostui patinka mauti "bokštą". Tiksliau jam patinka numauti ir paskui barškinti medinius rutulius vieną į kitą. Ir dar patinka vėžlys su 3 spalvotom kaladėlėm. Nors vėžlio gali nebūt, svarbu kaladėlės - smagu jas ir graužt, ir barškint. Bet vaikas laimingiausias, kai jam būna leista įsisukti į kruopų ir prieskonių stalčius virtuvėje. Staiga pasidaro tylu tylu, tik čeža pakuotės ir maišeliai.
Valgus mūsų vaikas. Kruopų košės stengiuosi neduot daugiau nei 200 ml, na nebent labai jau prašo dar. Su mėsine koše kiek prasčiau, bet užtat vaikinas suprato, kad mūsų lėkštėse maistas skanesnis ir kiekvieną kartą prisistato, kai mes valgom. Tenka duot ragaut, nes kitaip skandalas garantuotas. Barankas mielai graužtų, bet kad nuo jų beria. Kaip ir nuo bananų, slyvų, vyšnių, juodųjų serbentų, kakavos, braškių, persikų, pomidorų, paprikų...