Palanga

Rugsėjo pradžioje savaitę buvome Palangoje. Poilsiautojų šurmulys jau nurimęs, orai dar geri, o ir apsigyvenom su smetoniniu kūdikiu smetoniniam name su nuostabiu kiemu visai netoli jūros ir parko - tiesiog pasaka. Kostukas mus su močiute maloniai nustebino, visą kelionę išmiegojęs automobilinėje kėdutėje. Nuskubėjus prie jūros, Kostui didelis vanduo nepadarė jokio įspūdžio, nors šiek tiek susidomėjo bangomis.

Žuvėdros (o gal kirai - niekaip nesuprantu kaip juos atskirti) patiko, bet tikrai ne tiek, kiek smėlis. Čia tai buvo vaikui atradimas. Mažulis smėlį kapstė rankom ir kojom, barstė ir mėtė, valgė ir spjaudė. Prisiragavęs smėlio puolė kramtyti smėlyje rastus pagaliukus. Šituos vos spėjau iš burnos traukti, nes juos tuojau pat susmulkindavo ir išsišiepdavo laimingas su šypsena, pagražinta seilėmis su juodais pagaliukų taškeliais.

Parko samanos su spygliais ir skruzdėlėmis ne taip patiko, nes badė delniukus ir dėl to neišėjo ropoti. Palangoje Kostas intensyviai treniravosi vaikščioti, treniruočių viršūnė buvo, kai prilaikomas močiutės, mažulis nužingsniavo mažiausiai kilometrą ir norėjo dar, bet pavargo...močiutė. Smetoninio namo kieme buvo sūpynės. Vaikas net sustingdavo su palaiminga šypsena, kai jomis pasupdavom. O batutą išnaudojo ir lingavimuisi, ir ropojimui - vos spėjau gaudyt. Smagios buvo netikėtos atostogos Palangoje.

Smetoninis kūdikis

Kartą Kostuką belankant dėdei ir tetai, tyrinėjom į ką gi jis vis dėlto panašus. Kam labiau į mamą, kam labiau į tėvelį, kam į senelį, bet tetai jis pasirodė labiausiai panašus į praeito amžiaus pradžios kūdikį. Nežinia, ar čia dėl mūsų dažnai jam rengiamų kelnyčių su petnešom, ar dėl garbanėlės, susiriečiančios vos sudrėkus plaukučiams ties kakta, bet taip jau ir prilipo dabar Kostui naujas pavadinimas - smetoninis kūdikis.

Dešimt mėnesių

Kaip greit bėga laikas. Atrodo tik ką buvęs bejėgis naujagimis, mūsų Kostas jau vaikšto įsikibęs į kėdes, sienas. Visai drąsiai eina laikomas tik už vienos rankos, vis ilgiau ir ilgiau pastovi niekur nesilaikydamas ir vis tvirčiau žengia savarankišką žingsniuką. Mažuliui ypač patinka laiptai, juos radęs liptų pats vienas, o jei nukeliam - skandalas. Todėl tenka laipioti jį laikant už rankyčių milijoną kartų aukštyn ir žemyn. Aš jau senių seniausiai labai gerai jaučiu savo suriestos nugaros visus išlinkimus, o jis dar liptų ir liptų.
Kostui labai patinka kojinės. Tik jau ne su jom vaikščioti. Vos užmovus kojines, vaikas su džiaugsmu jas tempia lauk nuo kojyčių ir paskui nešiojasi ilgai rankytėj kaip brangiausią trofėjų. O ypač geras grobis dvi kojinės - po vieną kiekvienoje rankoje. Joks žaislas neprilygsta kojinėms. Gerai, kol buvo vasara ir nebaisu, kad vaikas basas po namus ropoja ir vaikšto, bet dabar, atšalus orams, teks giedoti himną pėdkelnių išradėjams.
Kostas nebenori valgyti kūdikiškos pliurzės, reikalauja maisto iš mūsų lėkštės. Net lygiai ta pati avižų košė, tik sutrinta, jam netinka, reikia iš mamos lėkštės su dideliu šaukštu, ir baigta. Jaučiu, kad tuoj nebevirsiu jam atskiro maisto, maitinsis iš bendro puodo, nes nusibodo pribaiginėti vėsius likučius.
Nors namuose gyvena katė, nors ištisai įvairių tautų šokius šoka apie vaiką močiutė, mama ir tėvelis, panašu, kad pirmas sąmoningas Kosto garsas bus skirtas šunims. Pamatęs šios rūšies keturkojį jis bando sakyti "au-au", nors kol kas tai panašiau į "a-a". Ta proga močiutė papildė pliušinių šunų kolekciją trečiu egzempliorium.
Kostas jau pradeda išskirti iš kalbos srauto jam žinomus žodžius. Kai jau vaikui merkiasi akys, kaip nori miego, bet jis nė už ką nesutinka būti paguldytas vežimėlyje, žaidžiam žaidimą "bum". T.y. sakom "bum" ir juokdamiesi griaunam Kostą vežimėlyje iš sėdimos padėties į gulimą. Vaikas keliasi, vėl sakom "bum" ir griaunam. Po kokio penkto karto nebesikelia ir užmiega. Taigi mums su močiute beplepant apie šį bei tą ištarėm "bum" ir Kostas vežimėlyje smagiai loštelėjo galvą atgal. Dar kartą pasakėm "bum" - vėl loštelėjo. Tai kiek čia truks, kol jau reikės užsienio kalba prie jo kalbėtis? :)