Atsižvelgiant į tai, kad Kostas po televizijos ekrane Virgilijaus Noreikos ar Dambrausko sudainuotos dainos smagiai paploja, nuolat dainuoja "ja-ja-jaaa" ir "ne-ne-neee", pradeda šokti vos išgirdęs linksmesnę muzikytę, nusprendėm nuvesti jį į Operos ir baleto teatrą. Sekmadienį kaip tik rodė spektaklį, nuo kurio pažintį su teatru pradėjo ir Kosto mama - tai baletas vaikams "Daktaras Aiskauda".
Išsikrapštymas iš namų nežadėjo nieko gero - visi skubėjom, buvom suirzę, Kostas norėjo siurbti dulkių siurbliu, o čia reikėjo rengtis... Bet pakeliui Kostas mašinoje numigo posmą ir į teatrą nepavėlavom. Visų nuotaikos pasitaisė ir jau skambant trečiajam gongui įsitaisėm į savo vietas arčiau išėjimo durų. Mūsų abiejų su tėveliu nuostabai, pirmąjį veiksmą Kostas prasėdėjo beveik nekrutėdamas ir žiūrėdamas tik į sceną. Keletą kartų paplojo su visais, keletą - vienas po jam patikurio numerio, o keletą kartų su visais neplojo. Matyt turi savo individualų išieškotą skonį.
Per pertrauką vaikinas palaipiojo laiptais, palakstė koridoriuje, patikrino kėdžių minkštumą ir net sustingęs stebėjo tūbistą, repetuojantį savo pasažus. Antras veiksmas vaikui nebuvo toks įspūdingas, nes su mama reikėjo eiti žiūrėti žalios išėjimą žyminčios lemputės ir lipti laiptais (tamsoje!). Dar kurį laiką vaiką šiek tiek žavėjo šokiai ant mamos rankų prie išėjimo durų, bet ir juos nukonkuravo išėjimo durys ir jų užuolaida. Taigi antro veiksmo pabaigą praleidome fojė ir per pertrauką patyrinėję visus aukštus, apžiūrėję lempas ir gėles, į trečią veiksmą nebegrįžom.
Summa summarum - net labai pavykęs projektas tas "Daktaras Aiskauda".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą