Murzės vargai

Kostas neatstoja nuo katės. Kur buvęs kur nebuvęs vis apsidairo ku Muzė? (kur Murzė?) Radęs jaukiai įsitaisiusią snaudžiančią katę praneša - jadau (radau). O tada puola ją glostyti, bučiuoti, skaičiuoti kojas, liesti nosį, akis, ausis. Dažniausiai tai daro švleniai - caca Muzė - sako. Bet katei su mažu neprognozuojamu subjektu vis tiek neramu, todėl ji mosuoja uodega, o karts nuo karto dėl visa ko kepšteli ir letena. Bet kadangi katė irgi švelni, tai vaikas apsisukęs jau vėl prie jos prisistato ir dalinasi savo vertingiausiu žaislu - mediniu traukinuku. Duoda jai tai geltoną vagonėlį, tai mėlyną, tai net garvežiuką. Katė neištvėrus tokio dosnumo išeina su reikalais, vaikas iš paskos. Katė bėgt - Kostas vytis, taip abu ir pasportuoja, kol Murzė šmurkšteli po vonia arba į užrakintą darbo kambarį. Anksčiau tokiu atveju Kostas paleisdavo dūdas, o dabar tik konstatuoja faktą - pasisėpė Muzė, bijo.

Šnekoriukas 2

Kostas intensyviai tobulina kalbos įgūdžius. Dėlioja žodelius jau ir į 3 žodžių sakinukus, kartoja labai daug ir dažnai visai tiksliai. Bet turi keletą žodžių, kurie yra jo ir viskas. Na pvz. pamo, t.y. lempa. Šiaip gražių gražiausiai pasako "lempa", bet kai jam reikia, kad kas lempą uždegtų, tai VISADA prašo pamo ir nors tu ką :)
Kostas intensyviai mokosi spalvas ir su didžiuliu užsidegimu jas vardina: dodona (raudona), totonia (geltona), zAlia (žalia), mėlialia (mėlyna), bAta (balta), oda (juoda). Tėvelis stengiasi ir rusiškus atitikmenis išmokyt, bet Kostas kol kas juos tik pakartoja, pats nevadina.
Bet mašinų pasauly viskas kitaip - pirmiausia Kostas sako rusiškus jul' (rul' - vairas), slem (šlem - šalmas), flag (vėliava), tolialiot (vertaliot - malūnsparnis). Čia todėl, kad tėvelis parnešė nuotraukų albumą apie ralį ir jie dviese vyriškai tą albumą skaito.
Kai Kostas išsitraukia transporto priemonių dėlionę, tada paaiškėja visi jų pavadinimai: asYna arba vjum-vjum (mašina), tolialiot (vertaliot-malūnsparnis), atoja (lėktuvas), čiuku-čiuku (garvežys arba traukinukas), buja (burė-laivas), d-d-d (traktorius).
Grįžtantis namo tėvelis yra pasitinkamas ne žodžiu "labas", bet iena asyna (vieną mašiną), suprask - duok telefoną ir rodyk ralio filmuką. Tėvelis dar bando muistytis, bet kai vaikinas sužybsi akytėm ir kukliai pasako pjasau (prašau), tėveliui belieka patenkinti prašymą, tiesa, užtikrinant, kad filmukas bus vienas ir tik vienas. Tai vaikui visai tinka, jis nedvejodamas sako gejai (gerai) ir linksmas nustraksi prie stalo laukti filmuko.
Su močiute Kostas irgi saviškai sveikinasi - "noja čiuku-čiuku, noja lelia, noja!" Išvertus tai reikštų "greičiau veskis mane laiptais aukštyn prie savo kompiuterio žiūrėti filmukų ir paveiksliukų apie traukinukus ir teletabius". Ir šitas pasisveikinimas kartojasi gan dažnai visą dieną. Ir kaip močiutė atsilaiko...
O mama yra kviečiama mama, tik kartais paterorizuojama "noja Tutuka" (noriu Mikės Pūkuotuko), bet kadangi išprašo retai, tai ir prašymai trumpi. Ak tos griežtos mamos :)
Kostas labai pamėgęs kompaktinę plokštelę "Vištytė ir gaidelis". Vadina ją "seku-seku" pagal vienos dainelės pradžią, klauso ją ir tik ją vieną, protestuoja kai bandai uždėt kokią kitą, o paskutiniu metu išmoko net įsijungti pats, daro tai noriai ir visada tik pats. Tie šiuolaikiniai technikos amžiaus vaikai...
Esam gavę dovanų didelę knygą su daug eilėraštukų ir gražiom iliustracijom - "Jums, maži ir didesni". Kostui labai patinka paveiksliukai, bet jau ir trumpų eilėraštukų klauso ir net mylimiausius prašo kartoti mažiausiai po 10 kartų. Toj knygutoj yra pelytė, kuri turi tėti, t.y. skėtį. Dodona tėtis (raudonas skėtis) - baksteli vaikas pirštuku prie kito piešinėlio.
Bekraustydami palėpę, atradom senutėlę dar mamos vaikystėje mėgtą knygutę "Tikas ir Takas" iš W. Disney kolekcijos. Ten yra Ančiukas Paja su jūreivio kepuraite. Tai būna džiaugsmo, kai Pają vaikas randa ir reklaminėse skrajutėse, ir saldainių popierėliuose ir net ant tėvelio marškinėlių.
Kostas labai mėgsta žaisti su andenuku (vandenuku) ir munia (muilu), taigi prašo ir prašo pauti andus (plauti indus). Na ir plauna. Paskui perrengiam vaiką, pastatom kėdę prie radijatoriaus džiūti ir dar išvalom balą nuo girndų. O vaikas laimingas!...
Iš tiesų dabartinį Kosto amžiaus tarpsnį geriausiai nusako jo žodžiai noja/nenoja ir pats. Noriu ir nenoriu kaitaliojasi kas keletą sekundžių to paties dalyko atžvilgiu, o "pats" yra stabilus ir nekintamas. Jis viską tikrai nori pats, net ten, kur dar negali. Tai mes ir leidžiam bandyti, jei tai saugu Kostui ir jo tyrinėjamam objektui. O mama tyliai tikisi, kad tas nenumaldomas vaiko smalsumas niekad niekur nedings.