Standartiniai klausimai

Mokau Kostą atsakymų į standartinius klausimus:
- Kiek tau metų?
- Du puse!
- Kuo tu vardu?
- Ne!
- Gal Kostas?
- Kota.
- O kokia tavo pavardė?
- Telelis Mirononas, - tada kiek laiko pagalvoja ir prideda, - o mama panda!
Gerai, kad pandos šaltinis, t.y. mėgstama knygutė apie tigriuką, aiškus.

Pergudravo

Kostas su dviratuku smagiai važinėja per duobes, akmenis, kelmus, šakas, kankorėžius ir kitas kliūtis. Kuo kliūtis rimtesnė - tuo smagiau. Aišku, labai nori važiuoti ir per balas. Draudžiau, aiškinau, kad negalima, nes batai bus šlapi ir reikės eiti namo. Ir vieną dieną Kostas su toookiu džiaugsmu pervažiavo per balą pakėlęs sausas kojas į šalis, kad supratau - pergudravo. Per balas važiuoti nebėra kaip drausti.

Sesės raidė

Kostas dar neturėdamas dvejų metų puikiai išmoko visas didžiąsias raides ir skaičius iki 9. Dabar susidomėjimas sumažėjęs, bet stengiuosi nuolat viena ar kita forma pakartoti, kad naudinga informacija neišgaruotų. Prieš miegą skaitom knygutę "Pifo nuotykiai naujoviškai". Rodau pavadinimo raides viršelyje ir klausiu kokia tai: "P", "I", "F" pasako neužsikirsdamas, o ties lengviausia "O" susimąsto.
- Sesės! - staiga nudžiunga vaikas. Na tikrai, "O" taigi rožinės spalvos.

Pamoka

Kai Kostui nedrąsu, pavyzdžiui, įeiti į tamsų kambarį, jis save drąsina:
- Nebijau, - nors tvirčiau įsikimba man į ranką.
Valgydamas Kostas turi jau seniai neišgyvendinamą įprotį kai atsigeria, likutį išpilti ant stalo ir gilią balą smagiai tekšnoti ranka taip, kad aptaško viską maždaug 3 metrų atstumu. Vis aiškinu ir aiškinu kodėl tai blogai, kartu valom, kartu persirengiam ir kartu pasižadam daugiau taip nedaryti...iki kito karto. Ir vieną kartą pavargusiai mamai kantrybė trūko - aprėkiau vaiką kaip kokia žiežula. Paskui apsikabinom, susitaikėm, vaikas prisiglaudė ir sako:
- Nepiktas mama...
Suspaudė širdį ir dabar jau mama sau pažadėjo daugiau taip nedaryti. Taip ir moko mus mūsų vaikai.

Pastabumas

Vykdom su Kostu vakarinius ritualus vonioje kaip kas vakarą, ir staiga vaikas tik strykt man nuo kelių ir rodo į grindų plyteles net susijaudinęs:
- Zėk, cia H! - tikrai matau iš plytelių tarpelių susidedančią raidę.
- Zėk, cia bėgiai! - brūkšteli pirštuku per plytelių tarpą.
- O cia X! - apsidžiaugia mažulis plytelių sujungimu. O paskui kiek pažiūri kitu kampu ten pat ir praneša:
- Cia din-dan! (t.y. bažnyčia arba kryžius).
Niekad nebūčiau pamaniusi, kad tiek atradimų galima padaryti tiesiog ant elementarių vonios grindų plytelių.