Kai Kostui nedrąsu, pavyzdžiui, įeiti į tamsų kambarį, jis save drąsina:
- Nebijau, - nors tvirčiau įsikimba man į ranką.
Valgydamas Kostas turi jau seniai neišgyvendinamą įprotį kai atsigeria, likutį išpilti ant stalo ir gilią balą smagiai tekšnoti ranka taip, kad aptaško viską maždaug 3 metrų atstumu. Vis aiškinu ir aiškinu kodėl tai blogai, kartu valom, kartu persirengiam ir kartu pasižadam daugiau taip nedaryti...iki kito karto. Ir vieną kartą pavargusiai mamai kantrybė trūko - aprėkiau vaiką kaip kokia žiežula. Paskui apsikabinom, susitaikėm, vaikas prisiglaudė ir sako:
- Nepiktas mama...
Suspaudė širdį ir dabar jau mama sau pažadėjo daugiau taip nedaryti. Taip ir moko mus mūsų vaikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą