Bent du kartus klausėm dūdų orkestro parke. Ir bent du kartus Kostas sušlapo jūroje su visais drabužėliais. Vaikinui labai patiko braidyti ir bėgioti nuo bangų, bet kai kurios bangos pasirodė greitesnės. Pirmą kartą statėm su vaikinu smėlio pilį - tokią kaip tigriuko knygutėje, tik dar gražesnę.
Kostas atrado telefonus-automatus. Prie kiekvieno tokio objekto reikėjo užsilipti, paspaudyti mygtukus ir paklausyti garso ragelyje. Kai nebūdavo telefonų-automatų, tiko ir tiesiog mokėjimo automatai.
Vieną vėlų vakarą išsikrapštėm per lietų pasivaikščiot iki parko. Kostas kiek niurzgėjo, tai sakėm, kad einam gulbių ieškot. Ir mūsų su močiute nustebimui, tik pasukus prie tvenkinio, tiesiai į mus atplaukė balta gražuolė paukštė. Tik vienas Kostas nė kiek nenustebo. Batono nebuvom pasiėmę, bet gulbei labai tiko ir obuolys - Kostas ir pats valgė, ir gulbei metė.
Ir šiemet atostogos nepraėjo be traumų - Kostas griuvo ant savo paties dviratuko ir gerokai nusibrozdino žandą. Iš karto po to paskelbėm apsauginių šampano kamščių paiešką. Močiutė vieną rado krūmuose prie jūros, o kitą jau tik Vilniuje šventėje susiorganizavom.
Triušiai namo, kuriame gyvenome, kieme šiemet daug džiaugsmo nekėlė - tik vieną kartą nešėm kopūsto pagraužt. Užtai su kaimynų berniuku gaudynių buvo bėgt smagu. Ir taip pat smagu su dviratuku važiuoti mediniais pajūrio takeliais - nuo mūsų tako iki pat tilto į jūrą, o nuo jo - iš karto prie fontano ir bėgti atbraila apie jį.
Paskutinės atostogų dienos rytą Kosta atsibudo, ir pareiškė, kad nori namo pas tėvelį. Ir visą kelią į Vilnių vis klausinėjo kur tėvelis. Smagu, kai norai ir galimybės sutampa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą