Operacijos

Ligoninės parke prie ežiuko

Kostas į darželį neina jau pusantro mėnesio, nes vis draugauja su gydytojais. Mažam žmogui buvo didžiųjų išbandymų metas, nes staiga turėjo operuot urologai. Penktadienį pakliuvom skubiai konsultacijai, o jau trečiadienį buvo išoperuotas. Nors pati operacija neilga ir ne iš pačių sudėtingųjų, bet vis tiek nerimo buvo daug. Ypač dėl Kosto judrumo, aktyvumo ir prisirišimo prie mamos. Dėl mamos nesusivokimo, nepatirties ir blato neieškojimo, Kostą operavo tą dieną paskutinį. Dar vaikui miegant buvo atėjusi anesteziologė, paklausinėjo kaip jis galimai reaguos į išvažiavimą į operaciją, aš labai aiškiai pasakiau, kad bus blogai ir kad jei galima duotų raminamųjų, nes esu girdėjusi, kad tai praktikuojama panašiais atvejais prieš operacijas. Gydytoja sutiko ir pasakė, kad duos maždaug 15-20 minučių prieš operaciją.
Taigi žmogutis nuo vakaro iki 13 val. dienos išbuvo negėręs ir nevalgęs. O dar skyriuje buvo toks blogis, kaip žaidimų kambarys, kuriame buvo ekranas ir kompiuterinis žaidimas. Prisvilo Kostas prie to ekrano ir baigta. Supratau, kad ką bedaryčiau, bus skandalas: leisiu žaist žaidimus - pervargs ir rėks, neleisiu - tada rėks kad neleidžiu. Taip ir buvo. Dar 13 val. neatėjus vaikas jau buvo pervargęs ir ant isterijos ribos. Tuo metu kai bandau jį sudominti knygute ir žaidimu, atsidaro palatos durys ir įvairuoja seselė su lova ant ratukų:
- Renkitės ir važiuojam, - paduoda suplyšusius ir su neišskalbiamom dėmėm marškinius persirengimui,
Kostas iš karto klykt:
- Nesirengsiu! Nevažiuosiu!
Aš išplečiu akis:
- O kur raminamieji?
- Kokie raminamieji? Mums gydytoja nieko nesakė. Gal pamiršo?
- Pamiršo??? O jūs matot, kas darosi?
Po kelių minučių seselė grįžta su švirkštu be adatos ir liepia sugirdyt vaikui vaistus. Aš tarp Kosto sriūbavimų bandau įsiterpti ir paaiškinti, kad reikia išgerti vaistukus, kaip ibuprofeną, kad namuose geria iš švirkštuko. Jis sutinka, žiojasi ir iš karto spjauna:
- Neskanu!!!
Žinoma, kas gi vaikų skyriuje galėtų susiprotėti įspėti, kad bus šiek tiek kartoka... Žiūriu į putas, krintančias iš vaiko burnos, ir nevalingai klausiu:
- Tai čia kas nors dabar suveiks ar ne?
- Nežinau, - apsisuka seselė ir palieka mus vienus spręsti riksmo, drimbančių putų ir ligoninės baisingo drabužėlio klausimų.
Dar po kiek laiko ateina dvi seselės su tuo pačiu švirkštuku, viena laiko vaiko kojas, kita rankas, o aš galvą ir taip sulašina vaistus į nosį. Pamažu Kostas apsvaigsta, nusišypso, pasako, kad lubos sukasi. Atrodo lyg ir viskas gerėja, kol vėl neįvairuoja lova ant ratukų ir nepradeda seselės jo tenai kelti. Net ir apsvaigęs Kostas verkia ir priešinasi iki paskutinės akimirkos, kol galiu jį lydėti. Ir paskui man pasakojo, kad net operacinėje sugebėjo kažkam įspirti iki užmigo. Aš tikiuosi tik vieno, kad Kostas nelabai ką atsimena nuo apsvaigimo momento ir džiaugiuosi tik tuo, kad pati operacija pavyko sėkmingai.

Užtat antrajai -  adenoidų - operacijai, suplanuotai prieš pusmetį, pasiruošėm pagal pilną programą. Visus blatus susiradom, viską ką reikia teisingai susipakavom, todėl ta pati (!) anesteziologė nebepamiršo raminamųjų, Kostą užrašė operacijai į eilę patį pirmą. Taigi dar dorai nepabudęs po nakties miego žmogus apsvaigo ir išvažiavo į operacinę pūsti baliono. Po to papasakojo, kad balionas buvo žalias ir didelis. Operacija buvo sėkminga, todėl jau tą patį vakarą buvom namie ir Kostas gavo savo išsvajotą porciją ledų.