Iškrito dantukas

Kostui pirmasis dantukas iškrito kaip tik Vaivos gimtadienio išvakarėse - 2016 m. kovo 14 d. Baigėsi futbolo treniruotė - ir atbėgo Kostas su dantuku rankoje bei džiaugsminga veido išraiška:
- Mama, žiūrėk, iškrito!
Džiaugsmo buvo be galo, nes kol klibėjo dantukai jis jau buvo supažindintas su dantukų fėjų ir pelyčių personažais, o be to išsiaiškino, kad dantys krenta tik dideliems. Taigi - be dantų, vadinasi didelis. Vakare kišo dantuką po pagalve ir sąžiningai kartojo paskui mane:
- Pele pele, imk kaulinį, duok man geležinį.
O ta pelė ėmė ir davė ryte eurą. Nusprendė žmogus pataupyt (nes tuoj antras dantukas kris), o tada eit į parduotuvę ko nors išsirinkt. Gerai, kad dantys ir pelės suorganizuoja dar ir finansinio raštingumo pamokėles.

Pianinas

Pagaliau pribrendau ir suorganizavau pianino pervežimą iš buto į namą. Vaikai, atsikėlę po pietų miego, tiesiog prilipo prie instrumento - lipo ir sėdo vienas per kitą, Kostas pareikalavo natų, kaip matė, kad muzikos vadovė daržely būna pasidėjusi. Ir abu viens per kitą grojo, grodami dainavo. Grojo grasiai, grojo tyliai, grojo dviese ir kartu, ir atskirai, nors Kostas vis  stengėsi įkalbėti Vaivą, kad ji užsiimtų kuo kitu, o jis vienas galėtų groti. Maniau, kad vaikų entuziazmas nuslūgs po kelių dienų, bet mano nuoširdžiam nustebimui, vaikai periodiškai vis sėdasi prie pianino ir improvizuoja. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai norės ką nors prasmingo sugroti, ne tik pasismaginti neorganizuotų garsų jūroje.