Dantukas Nr. 7 ir Co

Vakar Kostui išdygo dantukas Nr.7. Gaila, bet šį kartą su kompanija - kriokliu tekančia sloga, kosuliu ir net temperatūra. Mažulis maitinasi beveik vien duona su obuoliu, miega neaiškiu grafiku ir šiaip labai irzlus, kas šiuo atveju visai natūralu. Gydytoja patikrino, nieko blogo kol kas nėra, tikėsimės, kad čia ir bus šios istorijos pabaiga.

Medžiotojas-rinkėjas

Na ir pasakyk, žmogau, kad mūsų gyslomis neteka protėvių patirtys kartu su krauju. Mūsų Kostas tikras medžiotojas-rinkėjas. Smagiausia jam įsisukti į kokią spintą-stalčių-spintelę-dėželę-maišelį ir išrausti bei gi išmėtyti viską ant žemės. Kuo mažiau leistinas rausiamas objektas, tuo didesnis pasitenkinimas išrausus. Todėl ant grindų gali rasti viską - maišelių ar raištelių kolekciją, virtuvės įrankius, puodus, dubenis, drabužius, batus, kompaktines plokšteles ir bet ką kitą, ko nenužiūrėjai. Labai mėgsta mažulis tąsyti mamos drabužius, sukabintus spintoje (ir kodėl aš leidau tėveliui savuosius susikabinti antroje, aukštesnėje, eilėje?...). Labai mielas vaizdas, radus savo išeiginę baltą palaidinę pavoliotą ant grindų. Valgumu mūsų mažius nesiskundžia, tad net ir tik ką pamaitintas su didžiausiu pasitenkinimu čiaumoja duoną ar batoną, sumedžiotą iš kelioninio maisto maišelio, žinoma, pritrupindamas visur kur įmanoma ir neįmanoma. Džiaugiasi sumedžiojęs ir ilgai nepaleidžia savo vaisinės tyrelės indelio iš rankos. Ir kažkaip tas indelis, nors ir stiklinis, stebuklingai nedūžta. Net ir mestas į grindų plyteles vonioje. Ir niekaip nesuprantu, iš kur tas pomėgis nuolat nešiotis rankose jei ne kojines, tai bent savo batus. Ir niekam neduoda. Rodo išdidžiai grobį, bet neduoda. Na, nebent į klozetą tyrinėjimo tikslais kartais įmeta. Na ar ne tikras medžiotojas-rinkėjas mūsų mažulis? :)

Miegas

Kostas tik atiduotas mums ligoninėje gulėjo atmerktom akim ir nemiegojo. Neverkė, nesidairė, bet nemiegojo. Man buvo gražu, o tėvelis labai nerimavo. Gal iš to nerimo, gal dėl to, kad labai gera buvo - dabar jau ir nebeatsimenаm - pradėjom Kostą migdyti supdami. Vaikui patiko. O kai užpuolė pilvuko diegliai, močiutė sukomandavo - kratykit vaiką, tada neverks. Kratėm, verkė mažiau. Taip iki šiol ir supam savo 11 kg turtą. Mažutėlį dar ir suvystydavom į antklodėlę, kad pats savęs rankytėm nežadintų, o dabar įpakuojam į miegmaišį. Tik vakarais mažulis nebenori būti supamas. Pavalgo pienuko, pasivolioja didelėj lovoj ir susiradęs sau patogiausią pozą užmiega pats. Dažniausiai tai būna veidu į samanas, rankom į šonus ir užpakaliuku į viršų. Neapsakomai miela poza. Būna gaila tokį susipakavusį ryšulėlį kelt į jo lovytę. Ir nors naktį jis mus su tėveliu pažadina savo verksmu nuo 1 iki n kartų, aš vis tiek negaliu nesišypsoti, kai ryte jis visu balsu pradeda čiauškėti taip sveikindamas naują dieną ir pranešdamas: "ei, pasauli, aš pabudau ir ateinu tavęs pažinti!"

Vanduo

Kostas labai mėgsta vandenį. Atsisveikinus su vystymo lenta, močiutė išmokė mus plauti mažąjį užpakaliuką kriauklėje. Vaikui taip patiko taškyt kojytėm vandenį ir reguliuot čiaupą, kad kiekvieną kartą išimamas iš kriauklės verkdavo. Dabar irgi rodo savo nepasitenkinimą, bet trumpiau ir galima kokiu žaislu dėmesį nukreipt. Išaugęs iš mažosios vonelės, Kostas dabar turi prabangą maudytis didelėje vonioje. Taškosi ir rankom, ir kojom, ir stojasi, tupiasi, sėdasi, griūna, vėl stojasi. Kaišioja rankytes po dušo srove ir džiaugiasi. O plaukiojantys žaislai ignoruojami. Dar delfinas su plakančia vandenį uodega šio to vertas, bet ir jis niekaip nesukonkuruoja su termometru - o čia tai daiktas, niekad maudantis iš rankų nepaleidžiamas.

Dovanos iš Kanados

Rugsėjo pabaigoje mus aplankė giminės iš tolimosios Kanados - močiutės teta Salomėja ir jos sūnus Romas. Smagu buvo visai giminei susibėgti ir pabendrauti. O ypač pasisekė Kostukui, kaip pačiam jauniausiam iš giminės, nes gavo labai vertingų dovanų nuo močiutės pusbrolio Romo: naujutėlį dinozaurą; visai nebejauną echidną iš Australijos (nepainioti su ežiu!); arkliuką, kuriam ne mažiau nei 50 metų, nes Romas jį pats dar vaikas gavo dovanų nuo savo dėdės Jono Albino; kanoją, kurią plukdė pats Romas vaikystėje; knygutę, kuri buvo atvežta Romo dukrytėms Elain ir Maxine iš Lietuvos į Kanadą, ten sėkmingai panaudota ir va, vėl grįžo į Lietuvą. Romas sakė, kad jei šitų žaislų dar prireiks jo dukroms, ar jų vaikams, tai turės pačios atvažiuoti į Lietuva ir pasiimti. O mes slaptai tikimės, kad tiek ilgai laukti pasimatymo nereikės.

Ruduo

Už lango šalta, drėgna ir nejauku, dėl to apima slogi nuotaika, tingulys, žiovulys ir, neduok Dieve, slogulys. Žaislai nedžiugina, katė kažkur pasislėpusi miega, visi aplinkui kaip sušalusios musės slankioja iš kampo į kampą. Gerai, kad bent vaikščioti išmokta, norisi kuo toliau būti nuo tų šaltų grindų. Ne, vežimėlyje, aišku, šiltai suvyniotam tokiu oru miegoti visai jauku ir gera.

Bet taip norisi tos šiltos saulutės ir žalios, kutenančios padus, žolės. Ar teko šiais metais ant jos pasivolioti?

Vienuolika mėnesių

Neįtikėtina, kad prieš metus rudeninių lapų fone tėvelis fotografavo apvalų mamos pilvuką, o šiemet tokių pačių lapų fone vyko jau visai guvaus bernužėlio, kuris vaikšto, taria pirmuosius žodžius ir labai aiškiai reiškia savo nuomonę, fotosesija.
Taigi, vienuolikos mėnesių Kostas visiškai laisvai ir savarankiškai vaikšto. Žinoma, eisena dar kiek panaši į padauginusio svaigalų piliečio, dėl ko mėlynės keičia savo dislokacijos vietą, bet niekad nenunyksta nei nuo mažulio veido, nei nuo kojų.
Vaikinas labai mėgsta viską rausti ir versti ant grindų. Viskas, kas jam pasiekiama yra jo ir jis nesutinka persigalvoti kiek jam besakytum "ne" ar "niu-niu-niu". Suka apsisuka ir vėl siekia ką pasiekia. Todėl namie atsirado ir varteliai ant laiptų, ir raišteliai ant durelių, ir nesuskaičiuojamas kiekis barikadų, ir visi bent kiek vertingesni daiktai sulipo į aukštybes. Bet žmogučiui vis tiek labiausiai maga ten, kur mažiausiai galima, t.y. į tėvelio darbo kambarį. Tik durys atsidaro ir vaikas lekia jų kryptim - pirmiausia čiupt už kompaktinių plokštelių, tada įsirausia į tėvelio įrankių dėžę, o jei dar ir tada nesugauni, tai neabejotinai randi po stalu tarp laidų ir laidelių.
Vaikas sako "niam-niam", "au-au" ir labai gražiai ištobulino "mia-uu". Sako "mama" ir "tete", bet kol kas tai dar tik gražūs širdį glostantys skiemenys, su konkrečiais asmenimis mažai susiję. Kostas giduoja kateles, rodo "ate-ate", "diiidelis", moka padaryt "pypt" ir "bum", labai mėgsta garsiai šūkauti, o paskui sau linksmai paploti. Prieš miegą gražiai dainuoja sau lopšinę, o tik pabudęs smagiai čiauška. Tėvelis priminė, kad dar Kostas išmoko daryti "caca" (glostyti plaukus, kol kas gan šiurkščiai) ir neseniai parodė katytės paveiksliuką ant sauskelnių ir pasakė "miauu".
Prisiskaičiusi protingų knygų bandau Kostukui suorganizuoti dienotvarkę. Bet koks nuo gimimo Kostas buvo su savo nuomone šiuo klausimu, toks ir liko. Vienintelis dalykas, kurį dalinai pavyko sureguliuot, yra valgymo laikas. O su miegu, tai vaikinas reguliuoja gyvenimą mums kaip jam patogu. Ir jei jis nenori miego, tu grafikuokis, mama, kiek nori, o jis nė už ką nemiega, finale pakeldamas tokį skandalą, kad tik nurengiu ir paleidžiu toliau vaikštinėt.

Kostui atskiro maisto niekas nebegamina, nes nebėra prasmės - nevalgo pliurzės ir taškas. Valgo iš bendro puodo, tik alergenų neduodam. Valgant būtinai reikia rankoj šaukšto, kuriuo barškinama į stalą. Be šaukšto rankytėj valgymas nepradedamas, nes gresia skandalas ir rietimasis maitinimo kėdutėje. Vaikas labai noriai geria iš puodelio. Springsta, juokiasi ir vėl geria. Man atrodo, kad daugiau skysčio nuteka į seilinuko kišenę nei į burnytę, ir net ne dėl atsigėrimo, o dėl proceso čia smagumas, bet kad jau žmogus laimingas, tai negi neleisi.
Faktai: Kostas sveria 10 kg 850 g, yra 76,5 cm ūgio, galvos apimtis 45 cm, krūtinės apimtis 46 cm. Visiškas Lietuvos berniukų vidurkis.