Miegas

Kostas tik atiduotas mums ligoninėje gulėjo atmerktom akim ir nemiegojo. Neverkė, nesidairė, bet nemiegojo. Man buvo gražu, o tėvelis labai nerimavo. Gal iš to nerimo, gal dėl to, kad labai gera buvo - dabar jau ir nebeatsimenаm - pradėjom Kostą migdyti supdami. Vaikui patiko. O kai užpuolė pilvuko diegliai, močiutė sukomandavo - kratykit vaiką, tada neverks. Kratėm, verkė mažiau. Taip iki šiol ir supam savo 11 kg turtą. Mažutėlį dar ir suvystydavom į antklodėlę, kad pats savęs rankytėm nežadintų, o dabar įpakuojam į miegmaišį. Tik vakarais mažulis nebenori būti supamas. Pavalgo pienuko, pasivolioja didelėj lovoj ir susiradęs sau patogiausią pozą užmiega pats. Dažniausiai tai būna veidu į samanas, rankom į šonus ir užpakaliuku į viršų. Neapsakomai miela poza. Būna gaila tokį susipakavusį ryšulėlį kelt į jo lovytę. Ir nors naktį jis mus su tėveliu pažadina savo verksmu nuo 1 iki n kartų, aš vis tiek negaliu nesišypsoti, kai ryte jis visu balsu pradeda čiauškėti taip sveikindamas naują dieną ir pranešdamas: "ei, pasauli, aš pabudau ir ateinu tavęs pažinti!"