Paskutinėmis vasaros dienomis nusprendėm išnaudoti šiltą orą ir išsiruošėm visa šeima į Vingio parką. Išsinuomojom dviračius nekonkrečiam laikui, nes jaudinomės kaip gi Kostas reaguos į naują pramogą su šalmu ant galvos ir dar pririštas kėdutėje už tėvelio nugaros. O pasirodo jaudinomės visai be reikalo. Kostas neapsakomai džiaugėsi savo mergaitišku raudonu su gėlytėmis šalmu, vis plojo per jį rankyte ir juokėsi. Su tėveliu irgi patiko važiuoti, ypač kai tas staigius posūkius darydavo. Keletą kartų važiavom palei upę, tai aš mokiau sakyti "upė", nors Kostui geriau išėjo "pupa". Bet džiaugėsi ir suprato apie ką čia kalba. Tėvelis neatsiliko ir vis kartojo "reka" rusiškai. "Jeka" - su džiaugsmu kartojo Kostas ir tai. Kai jau abiem kalbom upės pavadinimas buvo įsisavintas, pabandžiau išmokyti dar vieną.
- Kostai, sakyk miškas, - prašau vaiko.
- Bu-bu-bu (t.y. meška), - atsako vaikas.
Na ir pasakyk, kad neteisingai. Juk miške meškos šiaip ar taip gyvena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą