Pirmas džiugus atradimas buvo tas, kad namo, kuriame apsistojome, kieme gyvena tikrių tikriausi triušiai. Kostas iš karto pradėjo juos vaikyti ir labai džiaugtis kai jie bėgo. Tik po kelių dienų atrado, kad kiškiai, kaip neišvengiamai juos vadinom, dar gali būti maitinami iš rankų. Tuomet visi įmanomi ir neįmanomi valgio gabalėliai buvo nešami kiškiams ragaut.
Šiais metais jau tinkamas buvo ir kieme esantis batutas, ant kurio Kostas šokinėjo iki devinto prakaito. Bet ne vienas, o su bendraamže Saule. Vienam šokinėjimo 5 minutės ir gana, o kai gali pargriaut ant batuto mergaitę - žymiai smagiau, tada ir pusvalandžio maža :)
Iš Saulės Kostas nuolat skolinosi žaislus. Ypač jam reikėjo rožinio lėlių vežimėlio. Dėl šito vaikai net pešdavosi. Kažkaip jaučiu, kad teks vis dėlto įsigyt tokį daiktą, kaip tai bebūtų keista auginant berniuką :)
Beje, apie vežimėlį. Kostas mielai stumdė ne tik Saulės lėlių vežimėlį, bet ir savo didžiulį sunkųjį vežimą. Tiesą sakant jis daugiau jį stumdė, nei kad jame važiavo. Tik ir aidėdavo "tum! tum!! tum!!!", kas reiškia "aš noriu stumti!". Ir štai vieną rytą iškeliu vežimą iš automobilio namo kieme, leidžiu Kostui jį stumti, kad tik nerėktų, o pati dar bėgu į kambarį pasičiupt rankinuko, striukės, durų užrakint. Užtrukau ne daugiau 2 minučių. Išeinu į kiemą - vaiko nėr. Vežimėlio irgi nėr. O kiemo varteliai atdari. Mintyse piešdama pačius baisiausius scenarijus bėgu pro vartelius ir randu mažąjį keliautoją stumiantį savo ratus takeliu jūros link. Gerai, kad takelis siauras, krūmai tankūs ir mažulis nelabai toli nuvažiavęs su savo ratais užstrigo. Aš atsisakau galvoti apie tai, kas būtų nutikę, jei jis būtų taip savarankiškai nusigavęs iki gatvės... Nuo tada kiemo varteliai buvo atidžiai rišami virvele.
Iki jūros mes nusigaudavom kasdien. Bent jau saulės laidos pažiūrėt. Pasakojom abi su močiute Kostui, kad saulė dbar apvali kaip kamuolys, kad tuoj ji pliumpt į jūrą įkris ir nueis miegelio. Tai dabar ir namuose mažulis apvalią saulę pro debesį pamatęs aiškina "pim bam aaa", suprask "saulė (pliumpt) kaip kamuolys eina miegot".
Vedėmės Kostą ir į parką. Tikėjausi, kad jam didžiausią įspūdį padarys pulkai ančių. Taip, jos patiko, jas būtinai reikėjo šerti ir vaikyti, bet vis tiek pirmąją vietą užėmė fontanas, apie kurį vaikas bėgo, griuvo, mirkė rankas šaltam vandeny ir šiaip susižavėjęs žiūrėjo. O žymusis liūtukas nepatiko, nes nebuvo galima rasti uodegos. Vaikas net susinervino.
Palangoje įvyko didelis supratingumo šuolis, kai nuo birbiančių ir smirdinčių dviejų ratų transporto priemonių, pavadinimu tojaja, buvo atskirti tylūs ir nesmirdintys dviračiai, pavadinimu dijaja. Jau kaip Kostui reikėjo tų dviračių - vis dar ir dar, kai nors vienas pravažiuoja pro šalį.
.jpg)
Savaitgalį mūsų aplankyti ir parsivežti atvažiavo tėvelis. Va čia tai buvo programa maksimum per 2 dienas! Ir dviratiniais keturračiais pasivažinėjom, ir standartiniais dviračiais visas įžymybes per porą valandų aplankėm, ir vaikų žaidimų aikštelėj pabuvom, ir net vaikišku traukinuku pavažiavom. Vis dėlto koks gėris tie tėveliai!... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą