Atostogaudami Palangoje, buvom nuvažiavę ir iki Kretingos. Turguje tradiciškai Kostas buvo apipirktas trūkstamais rūbeliais metams, tik šį kartą apsipirkimas dar įsimintinas buvo ir tuo, kad teko skubiai ieškoti Kretingos ligoninės. Mažasis žmogus susidomėjos mašina, kuri turėjo distancinio valdymo anteną. Ir atsitik tu man taip, kad nuo antenos nukrito apsauginis plastmasiukas, o po juo buvo tiesiog viela, sulenkta lyg žvejo kabliukas. Ir dar atsitik tu man taip, kad būtent tas kabliukas įlindo į vaiko pirštuką ir mašina tiesiog pakibo. Iš tiesų tai viskas baigėsi gerai, atsipirkom tik išgąsčiu ir tvarsčiu. Daktarėlis nuskausmino, išėmė vielą ir apvyniojo žaizdelę bintu. Kitą dieną persirišant Palangoje pati mačiau, kad žaizda negili, o ir Kostas tą pirštuką labiau rodė dėl atsiminimų, nei dėl skausmo, todėl tiek tos ir bėdos.
Ir panašu, kad Kostui žymiai gilesni atsiminimai liko iš Kretingos bažnyčios kiemo, į kurį mums tik įėjus ėmė skambinti varpai. Pradžioj vaikas išsigando, pasiprašė ant rankų, bet kai skambesys baigėsi, mums su močiute sutartinai dainuojant "din-dan", vaikas paprašė dar. Vėliau jau namuose knygutėje parodžiau mažą varpelį asilėliui po kaklu ir didesnį gaisrininkų bokšte - tai reikėjo vis verst ir verst tik tuos du puslapius. O įdomiausia, kad dabar pravažiuojant pro kiekvieną namą, nors kiek primenantį bažnyčią, Kostas skambiai uždainuoja da-dan.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą