Šnekoriukas

Kostas intensyviai tobulina kalbos įgūdžius. Turi sąrašėlį savo originalių žodžių, bet kasdien po kelis pakartoja ir normalios kalbos žodžių.
Sėk (sėsk)  - sukomanduoja mažasis direktorius rodydamas reikalingą sėdėjimo vietą rankute. Jei ne ten atsisėdi, liepia nueit - iti - ir tempia ranka, jei sugalvoji neklausyt paliepimo. Užsiropščia ant kėdės, prašo duoti ranką ir sako - siok, o tada šoka nuo kėdės žemyn. Arba nesustodamas šokinėja ir griuvinėja ant lovos - sioku, sako. Smagiausia šokinėt basiu, t.y. basam ir nuogu užpakaliuku.  Pisi, noja pisi (noriu piešti) - sako vaikas ir neša flomasterius. Sioba (siurblys) - džiaugiasi vaikas, kai mama sugalvoja tvarkyt namus.
Kostas labai mėgsta košę su jegyte (uogytėm) arba su mamamanio (cinamonu) ir ciuku (cukrum). Bet dažniausiai prašo mimi (blynų) ir neša keptuvę. O neseniai pamėgo pats žaisti košės virimą ir blynų kepimą, žinoma būtinai ant tikros viryklės, su tikrais puodais ir tikrom keptuvėm. Pavalgęs prašo siosia, t.y. sulčių. Iškepus ir pavalgius būtinai reikia susitvarkyt, t.y. suplaut indus - pile-pile džiaugiasi Kostas gavęs papilstyti vandenį, po ko mama perrengia visą vaiką.

Taip pat džiaugiasi ir pasakodamas apie sniego valytuvą, kurį matė pilantį sniegą. Tik tas dar ir pyp-pyp su lempute mirksėjo.
Kostas pasidarė išrankus aprangai. Kitą pupuja - reikalauja kitos kepurės,  kitą pisine - reikalauja kitų pirštinių,  kitą kava - kitos skaros. Sisipu! - atneša vaikas nukritusią šlepetę ir sėdasi ant grindų, suprask - užmauk, mama.
Vakare prausiamės, duodam bučkį teleliu (tėveliui)  ir einam skaityt nutę (knygutę). Tam būtinai reikia uždegti pamo (lempą) ir negesinti net ir tada, kai jau einam a-a-pupa (miegot). Mamai šitas a-a-pupa ypač gražus, nes rodo, kad ne veltui nuo gimimo mama vaikui lopšines dainavo...

Naujuosius 2013 sutinkant

Močiutė mamą su tėveliu Naujųjų vakarą išleido į teatrą. Kad močiutei su Kostu vieniems nebūtų liūdna, tėvelis atvežė Kosto brolį Svetlio. Anot močiutės, broliai ir žaidė, ir dūko, ir pešėsi. Mamai ir tėveliui grįžus namo, visi skubėjom ruošti stalą, traukti tortą, imbierinį gėrimą ir kitus skanėstus. Tėvelis su Svetlio išskubėjo į lauką fejerverkų leisti, kol neprasidėjo masinis šaudymas. Kostas stebuklingai neužmigo iki pat 00.30, matė visus fejerverkus pro langą, o kai jie baigėsi po gero pusvalandžio, prašė dar. Ir dar dabar kas vakarą eina prie lango patikrinti, ar nėra dun. Noja dun - vis kartoja vaikas, kas reiškia noriu dar fejerverkų.

Naujųjų 2013-ųjų rytą Diedas Morozas atnešė dovanų. Kostas iš karto ant grindų pabėrė konstruktorių, kurį tėvelis išmaniai surinko, o močiutė pavadino "rutuliukų Vichy parku". Labai laiku toks žaislas vaikui, kuris dabar dažnai užima stebėtojo, o ne dalyvio poziciją. Dažai, skirti piešti rankomis, buvo palikti išbandyti vėlеsniam laikui, o visi namiškiai močiutės paraginti greit susiruošėm į Gedimino kalną vėliavos nuleist ir pakelt. Kol atstovėjom eilėje prie funikulieriaus, Kosto pavadinto traukinuku, išklausėm nemažai dainų nuo kalno, o Kostas šauniai pačiuožinėjo ir pagriuvinėjo ant sniego krūvos. Užkilom pačiu laiku - kaip tik pradėjo nuleidinėt seną vėliavą, paskui pakėlė naują, po ko nuaidėjo trys garbės salvės iš šautuvų. Kostas ramutėlis visą tą laiką išsėdėjo tėveliui ant sprando. Sėkmingai nusileidę funikulierium žemyn, dar pamėtėm sniego gniūžtes į Vilnelę ir laimingi grįžom namo valgyt šventinių pietų. Su Naujais!