Gelbėtojas

Kostas kelios dienos kaip kelis kartus per dieną liepia man:
- Parašyk kaip aš išgelbėjau sesę!
Todėl vykdau vaiko valią.

Leidžiu su vaikais laiką pas močiutę antrame aukšte. Laiptai užbarikaduoti foteliu, kad Vaiva neprieitų prie laiptų, abu vaikai siaučia aplink močiutės lovą, o mes su močiute šį bei tą tvarkom. Staiga pasigirsta Kosto klyksmas:
- Gelbėkit sesę!
Atsisukam - Vaiva kažkokiu būdu prasibrovus pro sunkųjį fotelį, stovi laiptų viršuje su šelmiška šypsenėle ir jau ruošiasi leisti kojytę nuo laipto. Kosminiu greičiu atsidūriau prie mažosios, o paskui kelias dienas visi nuolat dėkojom Kostui, kad jis išgelbėjo sesę. Ir tikrai išgelbėjo.

Darželis. Pradžia

Labai ilgai negalėjau rašyti darželio tema. Turėjo susigulėt.
Rugsėjo 23 dieną Kostas pradėjo lankyti vaikų darželį. Aš žinau, kad dažnai mamom būna sunkiau pradėt vest vaiką į darželį, nei tam vaikui adaptuotis, bet mūsų atvejo šitam reikalui suversti neišeina. Darželio laukiau kaip išganymo, nes Kostui seniai labai reikėjo daugiau veiklos ir vaikų. Jei žaidimų aikštelėje nė vieno vaiko nerasdavom jis apsiverkdavo. Ir dažniausiai tose aikštelėse pastaruoju metu būdavo mažiukai, nes jo bendraamžiai jau kuris laikas leido laiką darželiuose. Namuose su sese vis tiek šiokia tokia trintis, ypač mažajai pradėjus kėsintis į brolio žaislus, todėl supratau, kad visiem bus geriau, jei vyresnėlis turės savo reikalų pagal savo amžių. Stebuklų iš valstybinio darželio nei tikėjausi, nei laukiau, bet supratau, kad pagrindinis dalykas, kurio reikia - gera auklėtoja.
Tai štai su tokiom nuotaikom ir mintim 2013 m. rugsėjo 23 dieną įbrukus Kostui į rankas gėlę auklėtojai ir įsimetus "Vaiko meilės laišką darželiui" išvežiau savo beveik trejų metų turtą "pas vaikus". Darželis senas, "tarybinis", nelabai prižiūrėtas, bet pušyne. O ir vaikas juk ne tai mato, ką mes, suaugę, todėl nesureikšminau. Šiek tiek pasiklydę ir pasiklausinėję susirandam savo grupę. Sveikinamės, prisistatom kas mes ir ko atvykom bei klausiam kur gi mūsų auklėtoja. Ir tada kokių 50 metų asmenybė su aptemptom blizgančiom timpom, peroksidine šukuosena, smailiais baltais aukštakulniais batais iki kelių, užtinusiu raudonu veidu ir tikrai ne nuo peršalimo užkimusiu balsu prisistato esanti auklėtoja. Būčiau buvusi gėlė Kosto rankoje, iš karto būčiau nuvytus. Bet aš tvardausi, mintyse kartoju "tolerancija, tolerancija" ir sakau sau, kad negalima spręsti pagal išvaizdą, gal žmogus serga, tikriausiai pirmas įspūdis apgaulingas. Deja deja...
 Jau pirmą dieną vos Kostas susidomėjo nauja veikla, man pasiūlė pabėgti neatsisveikinus. O prie darželio direktorės durų kaip tik kabėjo straipsnis apie adaptaciją darželyje ir net pabraukta buvo vieta, kur akcentuojama, kad būtina su vaiku atsisveikinti - trumpai, aiškiai, bet atsisveikinti ir tik tada išeiti.
Antrą dieną Kostas man pranešė, kad daržely gyvena žiurkės. Nuoširdžiai pagalvojau, kad kokią pasaką skaitė. Bet kitą dieną Kostas man dar reikšmingiau pranešė, kad daržely gyvena žiurkės ir veda parodyt - beda pirštuku į medžius už lango. Tada aš jau tiesiai klausiu auklėtojos kas čia per žiurkės. O ji ramiausiai man aiškina, kad ji bijo, jog vaikai lips ant palangių ir iškris pro langus, todėl taip juos prigąsdina. Ir ko tiem vaikam lipt ant palangių, jei jie neturi būti palikti vieni? Tų žiurkių gal irgi nebūčiau sureikšminus, bet sureikšmino Kostas. Kaip tik po savaitės ėjom į spektaklį "Buratinas", kur veiksmas užsimezga žiurkei puolant Buratiną. Kostas tik pamatė, pradėjo klykt "bijau bijau" ir išėjom iš salės nė nepradėję žiūrėti. Ir dabar praėjus pusei metų, bėda, kad reikia eiti per Senajį Žvėryno tiltą. Kostui po tiltu šiuolaikinio meno skulptūros panašios į žiurkių uodegas, o žiurkės jam nebepatinka.
Pirmą kartą daržely palikusi Kostą pietų miego, radau jį šlapią iki pažastų ir kalenantį dantimis nuo šalčio tikrąją to žodžio prasme. Anot auklėtojos, jis neleido nei aprengti pižamos, nei užmauti sauskelnių ir visas 2 valandas prasėdėjo lovytėj nemiegodamas. Tai taip niekas tikriausiai prie jo ir nepriėjo. Kaip man paskui Kostą įtikinti, kad daržely su vaikais miegoti smagu? Na nesmagu...
O visa kita jau tik smulkmenos.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vaikai daug ėjo į lauką, o Kostas pradėjęs lankyti darželį daugiau ėmė statyti namų iš lego bei medinių kaladėlių ir pradėjo noriau mokytis apsirengti pats. Darė jie ir paprastučius darbelius - tai spalvino, tai lipdė, tai klijavo. Bet kiekvieną dieną Kostas visą kelią iki darželio nesiliaudavo prašyti "Nepalik manęs, mama", o važiuojant bent panašia kryptimi darželio link susijaudindavo ir verkdavo "Nenoriu į darželį!..". Kitu atveju į tai būčiau reagavusi normaliai, kaip į adaptaciją, bet tik ne šį kartą. Nes kiekvieną - absoliučiai kiekvieną - dieną atsiimant vaiką auklėtoja dvokė rūkalais kaip po gero vakarėlio. Ir per 2 lankytas savaites po trijų auklėtojos laisvadienių ji visus tris kartus buvo pagiringa. Negalėjau tokiam žmogui patikėti savo vaiko. Niekaip negalėjau. Todėl teko imtis priemonių.

Laukite tęsinio.

Troleibusas

Mane kartais pribloškia suvokimas, kaip neapsakomai pasikeitė gyvenimas per pastaruosius 20 metų. Toks blokštelėjimas įvyko ir šiandien, kai Kostas grįžo su tėveliu pilnas įspūdžių - jis važiavo troleibusu! Ir bilietėlį pirko, ir žymėjo, ir kėdėj sėdėjo, ir durys pačios atsidarė, ir net sugedusį troleibusą matė. O mano vaikystėj tiek pat įspūdžių būtų sukėlęs pasivažinėjimas lengvuoju automobiliu...

Mokyklėlės spektaklis

Kostas dalyvavo "Strazdanėlių" mokyklėlės spektaklyje "Vištytė ir gaidelis". Jam buvo pasiūlyta atlikti bitės arba boružiuko vaidmenį. Jaunasis artistas pasirinko boružiuką. Mokytoja sakė, kad pamokėlėse puikiausiai viską išmoko, ir lakstė, ir slėpėsi, ir tupėjo, ir bėgo. O per paskutinę repeticiją pareiškė "nenoriu bėgioti" ir stovi kaip įkastas. Klausinėjom abi su mokytoja kas nutiko, kas nepatinka, kas nedrąsu. Žmogus nieko neaiškina, tik "nenoriu" ir viskas. Todėl per patį spektaklį prieš vabzdžių vaidmenį mokytoja klausia Kosto:
- Lakstysi scenoje?
- Nelakstysiu.
- O stovėsi?
- Stovėsiu.
Taip ir pastovėjo mūsų žavusis artistas-boružiukas. Nei verkė, nei lakstė. O namie visų spektaklio veikėjų dainas dainuoja nuolatos. Gal kada nors papasakos kas ten jam buvo.