Futbolas

Man regis, kad Kosto aistra futbolui ir apskritai kamuoliui sumažėjusi. Buvau sumąsčiusi, kad gal kokią kitą sporto šaką išbandysim, bet kai rudenį žmogus susirūpino, kodėl nevedu jo į futbolą, tai nuomonę teko pakeisti. Kostas dabar futbolą mėgsta, galbūt dar ir dėl to, kad į tą pačią komandą atėjo jo darželio grupės draugas. Net ir raudona uniforma dabar jau gera, nors dar pirmas treniruotes išsiderėdavo bent jau mėlynus šortus. Šiemet treneriai sumąstė padalinti futbolo pasiekimų knygeles, tai dabar šventas reikalas rinkti raudonus lipdukus ir jaudintis, kad tik negautų mėlyno už netinkamą elgesį. Su futbolo pasiekimų knygute Kostas eina į vonią, miegoti ir net valgyti. O vakar futbolo komanda buvo fotografuojama. Štai kokia mūsų žvaigždučių komanda:

Ilgesys

Važiuojam su Kostu pro butą, kuriame anksčiau gyvenome.

- Mama, aš labai pasiilgau Elnių gatvės buto, - graudžiai sako man sūnelis. 

- O ko tu pasiilgai tame bute? - bandau tikslintis. 

- Televizoriaus. 

- Bet juk filmukus mes name žiūrim per kompiuterį, tiesa? 

- Taip, bet mes nežiūrim Tetos Betos filmukų per kompiuterį, o tai labai svarbu. 

Ir kaip dabar argumentuoti televizoriaus nebūtinumą nebeišmanau. 

Sviestas

Kostas norėjo sviesto ant bandelės. Bet mama, jo manymu, užtepė per mažai. Žmogus nepasimetė ir ėmėsi padėtį taisyti pats. Ir pataisė. Į variantą "sviestas su bandele".

"Strazdanėlių" stovyklėlė 2015

Šiemet mes ir vėl buvom "Strazdanėlių" stovyklėlėj, kurios tema buvo "Spalvota vasara". Kasdien rengėmės vis kita spalva, žaidėm su vis kitos spalvos žaislais, piešėm vis kitos spalvos dažais. Kostas kaip ir pernai 2 dienas niekur nedalyvavo, tik siautė po apylinkes ir vienas, ir su vaikais, bet vėliau pamažu įsijungė ir neblogai sudalyvavo, net viename koncerte ir vienoj vakaro pasakoj.
Ypatingas traukos objektas buvo lieptas prie ežero. Kiek beaiškinom, bebarėm ir begrasinom, vis tiek tik nusisuki - ir vaikas jau ant liepto. Kol nuo to liepto neįkrito į vandenį su visais drabužiais - ačiūdie negiliai, bet to užteko, kad daugiau vienas prie liepto nesiartintų.
O Vaiva užsirakino ir nebemokėjo atsirakinti bendro naudojimo wc. Mergytė gerai laikėsi, kol taikėm raktus. Originalo neradom, pritaikyt nepavyko, todėl durys buvo išlaužtos ir jau spėjęs nuo triukšmo apsiašaroti vaikas išlaisvintas. Taip neblogai pradėję stovyklą, toliau jau apsiėjom tik su ausų lašais Kostui ir akių lašais mamai.
Vaikai prisimokę naujų dainų, žaidimų, prisiklausę pasakų, prisisupę sūpynėse, prisibendravę su vaikais, dar ir parsivežė po gražuolį tapybos darbą. Čia reikia paaiškinti, kad paveikslai buvo piešiami kiekvieną dieną tik po viena spalvą kokiais tik nori teptukais ir visiškai individualiai už širmos. O paskutinę dieną vaikai gavo visas spalvas. Štai tokie rezultatai:

Kosto paveikslas

Vaivos paveikslas

Trumpos rankovės

Atšilus orams, pasikeitė apranga. Kostas kelias dienas pratinosi, kad į lauką gali eiti ne su batukais, o su basutėmis. Paskui keletą dienų pratinosi, kad galima eiti su marškinėliais trumpomis rankovėmis. Ilgiausiai užtruko reikalai su kelnėmis. Reikalauja vaikinas ilgų klešnių ir baigta. O vakar besiruošiant į darželį pagaliau rimtai susirūpino pasikeitimais:
- O kur mano kelnės trumpom rankovėm?

Kiemas

Savo kiemu aš labiausiai džiaugiuosi dėl vaikų. Ir dar džiaugiuosi, kad jis kol kas nesutvarkytas. Nes vaikai turi visas galimybes išsivolioti purve, kepti iš jo blynus, kotletus, gaminti "kiaulių maistą", tiesiog iškasti ir užkasti, taškytis balose, tyrinėti sliekus, vabalus ir sraiges.  Jie abu labai mėgsta užsikabaroti ant juodžemių krūvų ir smagiai nuo jų nubėgti arba nusiridenti (!). Kostas nuo močiutės gavo dovanų darbines pirštines, tai dabar šventas reikalas jas mautis ir eiti dirbti su tėveliu. Ir jis tikrai padeda. Labai atidžiai ir atsakingai pjauna žolę su žoliapjove, neša nupjautas šakas į improvizuotą laužavietę, veža žemes su karučiu, karpo krūmų nudžiūvusias šakeles ir dirba visus kitus šeimai naudingus darbus. O į tarpus eina abu suptis ant tėvelio pakabintų sūpynių, arkliuko ar važinėjasi paspiriamom mašinytėm, dviratukais, paspirtukais.

Operacijos

Ligoninės parke prie ežiuko

Kostas į darželį neina jau pusantro mėnesio, nes vis draugauja su gydytojais. Mažam žmogui buvo didžiųjų išbandymų metas, nes staiga turėjo operuot urologai. Penktadienį pakliuvom skubiai konsultacijai, o jau trečiadienį buvo išoperuotas. Nors pati operacija neilga ir ne iš pačių sudėtingųjų, bet vis tiek nerimo buvo daug. Ypač dėl Kosto judrumo, aktyvumo ir prisirišimo prie mamos. Dėl mamos nesusivokimo, nepatirties ir blato neieškojimo, Kostą operavo tą dieną paskutinį. Dar vaikui miegant buvo atėjusi anesteziologė, paklausinėjo kaip jis galimai reaguos į išvažiavimą į operaciją, aš labai aiškiai pasakiau, kad bus blogai ir kad jei galima duotų raminamųjų, nes esu girdėjusi, kad tai praktikuojama panašiais atvejais prieš operacijas. Gydytoja sutiko ir pasakė, kad duos maždaug 15-20 minučių prieš operaciją.
Taigi žmogutis nuo vakaro iki 13 val. dienos išbuvo negėręs ir nevalgęs. O dar skyriuje buvo toks blogis, kaip žaidimų kambarys, kuriame buvo ekranas ir kompiuterinis žaidimas. Prisvilo Kostas prie to ekrano ir baigta. Supratau, kad ką bedaryčiau, bus skandalas: leisiu žaist žaidimus - pervargs ir rėks, neleisiu - tada rėks kad neleidžiu. Taip ir buvo. Dar 13 val. neatėjus vaikas jau buvo pervargęs ir ant isterijos ribos. Tuo metu kai bandau jį sudominti knygute ir žaidimu, atsidaro palatos durys ir įvairuoja seselė su lova ant ratukų:
- Renkitės ir važiuojam, - paduoda suplyšusius ir su neišskalbiamom dėmėm marškinius persirengimui,
Kostas iš karto klykt:
- Nesirengsiu! Nevažiuosiu!
Aš išplečiu akis:
- O kur raminamieji?
- Kokie raminamieji? Mums gydytoja nieko nesakė. Gal pamiršo?
- Pamiršo??? O jūs matot, kas darosi?
Po kelių minučių seselė grįžta su švirkštu be adatos ir liepia sugirdyt vaikui vaistus. Aš tarp Kosto sriūbavimų bandau įsiterpti ir paaiškinti, kad reikia išgerti vaistukus, kaip ibuprofeną, kad namuose geria iš švirkštuko. Jis sutinka, žiojasi ir iš karto spjauna:
- Neskanu!!!
Žinoma, kas gi vaikų skyriuje galėtų susiprotėti įspėti, kad bus šiek tiek kartoka... Žiūriu į putas, krintančias iš vaiko burnos, ir nevalingai klausiu:
- Tai čia kas nors dabar suveiks ar ne?
- Nežinau, - apsisuka seselė ir palieka mus vienus spręsti riksmo, drimbančių putų ir ligoninės baisingo drabužėlio klausimų.
Dar po kiek laiko ateina dvi seselės su tuo pačiu švirkštuku, viena laiko vaiko kojas, kita rankas, o aš galvą ir taip sulašina vaistus į nosį. Pamažu Kostas apsvaigsta, nusišypso, pasako, kad lubos sukasi. Atrodo lyg ir viskas gerėja, kol vėl neįvairuoja lova ant ratukų ir nepradeda seselės jo tenai kelti. Net ir apsvaigęs Kostas verkia ir priešinasi iki paskutinės akimirkos, kol galiu jį lydėti. Ir paskui man pasakojo, kad net operacinėje sugebėjo kažkam įspirti iki užmigo. Aš tikiuosi tik vieno, kad Kostas nelabai ką atsimena nuo apsvaigimo momento ir džiaugiuosi tik tuo, kad pati operacija pavyko sėkmingai.

Užtat antrajai -  adenoidų - operacijai, suplanuotai prieš pusmetį, pasiruošėm pagal pilną programą. Visus blatus susiradom, viską ką reikia teisingai susipakavom, todėl ta pati (!) anesteziologė nebepamiršo raminamųjų, Kostą užrašė operacijai į eilę patį pirmą. Taigi dar dorai nepabudęs po nakties miego žmogus apsvaigo ir išvažiavo į operacinę pūsti baliono. Po to papasakojo, kad balionas buvo žalias ir didelis. Operacija buvo sėkminga, todėl jau tą patį vakarą buvom namie ir Kostas gavo savo išsvajotą porciją ledų.

Monika ir alergija

Vaiva turi naują auklę Moniką. Ji tikrai labai užsiima su vaikais - vainikus pina, piešia, karpo, į lauka eina toliausiai, pasakas skaito, muzikos klauso. Kostui iš esmės Monika tinka ir patinka, bet vis tiek mamai išeinant į darbą suorganizuoja skandalą. Bet kokia mažiausia priežastim. Tokio vaikino balsingumo, intensyvumo, o svarbiausia kategoriško neklausymo neatlaiko mūsų didžiausia pagalbininkė močiutė, todėl į pagalbą jai suorganizavom vienuoliktokę mergaitę. Mergina labai patiko ir Kostui, ir Vaivai. Vakare nusiprausėm, ruošiuosi tept Kostą kremu, atbaidančiu alerginį dermatitą. O jis ir sako:
- Noriu kad vėl ateitų alergija.
- Kodėl, sūneli? - klausiu nesupratus.
- Kad ji man patinka.
- Bet kai būna alergija, tai tada odelė šiurkšti, visokios negeros dėmelės atsiranda, berti pradeda, kam tau ta alergija? - vis tiek nesuprantu.
- Ne, mama, man patinka su ja žaisti!
Ir tik tada mama susipranta, kad žmogui reikia ne alergijos, o naujos auklytės Aurelijos.

Auklės išprašymas

Kostui Vaivos auklė Katerina nepatiko. Jis tiesiai man taip ir pasakė:
-  Aš jos nemyliu, man nepatinka, aš su ja nemiegosiu. Aš miegosiu tik su mama ir su tėveliu.
Kaip pasakė taip ir padarė. Su Katerina jie nuolat pykosi, jis piktybiškai jos neklausė, išdykavo, krėtė pokštus ir net mušėsi. Nežinau kaip čia nutiko, kad suaugęs žmogus nerado bendros kalbos su 4,5 m. vaikinu, bet finalas aiškus: Kostas išprašė auklę iš mūsų namų, nes moteriškė po mėnesio pranešė, kad pas mus nebeateis.

Kelnės

Kostas paprastai neteikia jokios reikšmės tam, kaip jis apsirengęs. Na tik tiek, kad jam nepatinka, kai spaudžia, graužia ir pan. Bet pastaruoju metu žmogus iškėlė reikalavimus kelnėm  - jos turi būti su kišenėm. O ten vaikinui reikia prisidėti mašinyčių, monetų, improvizuotų šautuvų ir kitų gėrybių. Net iki šiol mėgtos treninginės kelnės be kišenių nebetinka. Aš nežinau kaip čia nutinka, bet ir daržely, ir namie, Kostui kelnių keliai nelaiko ilgiau nei 2 savaites. Pradžioj galvojau, taip yra dėl to, kad dažnai jis rengiasi jau kažkieno dėvėtom kelnėm. Nupirkau naujų - rezultatas tas pats, keliai pradilo per dvi savaites, tik kad šeimos biudžetas tuštesnis. O šlepetės-crocs mylimiausios raudonos, visiškai nudrengtos, ties didžiuoju pirštu didžiausia ištrupėjusi skylė, bet net į mokyklėlę nešasi tik šitas. Ir ką tu jam padarysi. Tikras vyras - patogumas aukščiau visko.

Persikraustėm

2015 metų vasario 16 dieną mes pagaliau persikraustėm į savo namą. Planas buvo iškelti name valstybinę vėliavą, pavažinėti nuo kieme esančio kalniuko su rogutėm ir važiuoti į miestą sudalyvauti valstybinės šventės iškilmėse. Bet planą mums patikslino Kostas. Jis tiek norėjo nešiot dėžes, maišus ir kitokius daiktus į namą, jam taip reikėjo važinėtis nuo kalniuko visom įmanomom transporto priemonėm - rogutėm, paužpakaliukais, lėkšte ir, žinoma, pilvu, kad kelionė į miesto šventę buvo atšaukta.
Kostas naujuose namuose svaigo nuo erdvės ir laisvės. Pirmom dienom lakstė kaip pašėlęs ir lauke, ir viduje. Ypač didelio pasisekimo sulaukė kastuvai ir karutis. Vaikinas nuolat ką nors kasė ir vežė - sniegą, smėlį, šiukšles. Nepaisant tokio džiaugsmo ir didelio užsiėmimų kiekio, vakarais Kostui nerimą kėlė nauji garsai - ir pypsinti indaplovė, ir ūžiantis šaldytuvas, ir net šniokščiantis dušo vanduo. Todėl mūsų slaptas planas perkraustyti Kostą į jo naująjį žvaigždėtą kambarį neišdegė. Vaikas tuo kambariu labai džiaugiasi ir didžiuojasi - ypač savo drabužių spinta, bet vienas miegoti nė už ką nesutinka. Jei užmiega su mama, o atsibudęs šalia neranda, čiumpa miego kiškį ir abu bėga pas mamą į jos lovą. Planuokit tėveliai iš naujo.

Supainiotos dovanos

Mūsų namų Kalėdų senelis visiškai susipainiojo. Matyt nekompetentingi nykštukai pakavo dovanas. Nes be mielo balto pliušinio zuikučio rožinėmis ausimis ir tokiu pat kaspinu Kostas neina miegot. Net ir vidury nakties pabudęs bėga į kitą kambarį atsinešt, jei apsižiūri, kad lovoje ilgaausio draugužio nėra. O Vaiva į tą jai dovanotą zuikį net nežiūri, užtat užsidegusi stato iš Kosto mažulyčių lego kaladėlių. Kas galėtų pagalvoti...