Dviratis su pedalais

Kostas dar pernai paveldėjo dviratį su pedalais. Bet pernai jis jam buvo didokas ir didesnio dėmesio nesulaukė. O šiemet tik ištraukus iš sandėliuko dviratį vaikino akys sužibėjo. Jis mažiausiai 10 kartų tėvelio paklausė kada jis suras pompą ir pripūs ratus. O pripūtus aistringai jaudindamasis pradėjo lipti, griūti ir vėl lipti. Paskui mamai liepė jį keliuku stumti. Pirmą kartą mama stūmė  ne pagal Kosto idealųjį įsivaizdavimą, todėl kurį laiką ir dviratis, ir Kostas papyko vidury kelio. Bet noras važiuoti buvo didesnis už pyktį, taigi pabandėm dar kartą ir... Kostas nuvažiavo pats. Ir nuo tos akimirkos aš nebegaliu sugaudyti kur yra mano vaikas. O kadangi kaimynų berniukas irgi važiuoja dviračiu, tai mažiausiai dvi mamos nеžino kur siaučia jų ikimokyklinukai. O vakare Kostas griuvo miegoti visiškai nusikalęs, pilnom mėlynių ir nubrozdinimų kojom, bet su palaiminga šypsena. Neabejotinai dviratis žmogui suteikė nepaprastos laisvės pojūtį.