Ligoninė ir barškučiai

Turbūt nėra nieko baisiau už tai, kai serga tavo vaikas. Kiekviena jo dejonė, ar verksmas širdį raižo tarsi peiliais - atrodo padarytum bet ką, kad tik jam neskaudėtų. Bet dažnai gali tik girdyti vaistus ir laukti, kol jie suveiks... Nepaisant slegiančio paties fakto, kad esi ligoninėje, vis dėlto negaliu sakyti, kad ten buvo labai blogai. Kaip aš sakau - reikia koncentruotis į gerus dalykus. Turėjom tarybinio dizaino, verkiant reikalingą remonto, bet švarią ir šiltą atskirą palatą su vonia. Juokavau, kad gyvenam vieno kambario bute. Toje palatoje buvom tik mes su Kostuku. Seselės ir gydytojos neužeidavo be būtino reikalo, kad neatneštų kokios papildomos ligos, močiutė ir tėvelis pakaitom aplankydavo kartą per dieną. Kadangi tokiom sąlygom buitiniai darbeliai minimalūs, visą laiką - dieną ir naktį - skyrėm tik vienas kitam. Taip, tai išvargina, bet kartu suartina, todėl tam tikra prasme jau ilgiuosi to meto, kai visas mano laikas buvo tik mano ir mano vaiko, kai mano vienintelis pašnekovas bei šokių ir dainų partneris buvo Kostukas. Gal dėl to net ir sirgdamas vaikas intensyviai vystėsi, ištobulino naujus įgūdžius, apie kuriuos būtinai turiu pasigirti.

Skambina vieną dieną į ligoninę močiutė ir sako:
- Perskaičiau internete, kad 2 mėnesių kūdikis turi laikyti rankoje barškutį.
Čiupau barškutį, įbrukau vaikui į ranką: - "Laiko ir barškina", - sakau. "Ką dar turi daryti tokio amžiaus kūdikis?"
- Dar turi pažinti mamą, - sako močiutė.
Pasižiūrėjau į vaiką, tas kaip tyčia nusišypsojo.
- Pažįsta, - išdidžiai pranešiau močiutei.

Home, sweet home. Argi?

Kostukas su mama pagaliau namie. Mama laksto po namus, dėlioja daiktus, drabužius, vaistus į vietas, Kostas su šypsena stebi seniai matytus karuselės žaislus. Mama per skausmus maitina, Kostukas iš malonumo prisimerkęs valgo, retkarčiais pasirąžydamas. Mama vaikšto po namus bambėdama "Ligoninėje buvo geriau - ten ir maistą pristato, ir valytoja kasdien viską nuvalo, ir šiaip daug šilčiau...", o Kostukas saldžiai miega savo lovytėje.

Medicina

Dviejų mėnesių kūdikio ranka su kateteriu. Širdis plyšta nuo tokio vaizdo. Linkiu Jums ir Jūsų vaikams kuo stipresnės sveikatos ir tik patyrusių, atsakingų, kruopščių ir dėmesingų gydytojų tais retais, bet svarbiais gyvenimo momentais, kai reikia medikų pagalbos. Kostui šį kartą šiuo klausimu nelabai pasisekė, bet mamos užsispyrimo ir atsitiktinių gydytojų vizitų dėka viskas susiklostė gerai.

Mes ligoninėje ir tai nefaina

Nes kartais (tik kartais) ligoninėje visai faina, pavyzdžiui kai kas nors gimsta - sūnus ar dukrelė, o su jais ir tėvai - juk iki gimimo jie dar būna ne tėvai, o tik sutuoktiniai (ir tai ne visada), o štai gimsta vaikas - ir jau tėvai. Faina. Bet dabar nefaina. Dabar temperatūra, blogi tyrimai, baltymai kraujyje ir kažko yra 7 kart daugiau virš normos. Ir inkstų uždegimas. Ir kateteris. Ir antibiotikai. Ir jau verkt jėgų nėra, nors norisi. Nes tos tetos baltais chalatais vis tampo, kiša, duria, kelia, guldo, nurengia, aprengia ir tuo metu varlė nesako "kva", o ančiukas - "kria". Ir mes neverksim, mes vyrai, o vyrai, kaip sakė viena seselė "не плачут, а только огорчаются".

Techninė apžiūra Nr.2

Vakar Kostukui sukako 2 mėnesiai. Ta proga šiandien buvom privalomoj techninėj apžiūroj. Rezultatai: svoris 6 kg (+600 g), ūgis 60 cm (+2 cm), galvos apimtis 40 cm (+0,5 cm), krūtinės apimtis 41cm (+1 cm). Atsižvelgiant į tai, kad dalį mėnesio vaikas viduriavo, labai net puikūs rezultatai.

Naujieji

Naujuosius sutikom tik nauja jauna šeima. Kai susiruošėm susiorganizuot fotosesiją, Kostukas labai garsiai ir aiškiai pareiškė, kad nori miego ir tikrai nepozuos. Artėjant metų sandūrai pradėjo pokšėti fejerverkai, tad nežinia ar dėl jų, ar dėl ko kito, bet lygiai vidurnaktį Kostukas pabudo, sutiko Naujuosius 2011-uosius metus su tėveliais, pasižiūrėjo išsižiojęs į fejerverkus, kurių gausiai paorganizavo kaimynai, ir už 10 minučių vėl užmigo. Tiesiog tobulas šventinis vaikas.

Kūčios

Kostukas prieš Kalėdas keletą savaičių turėjo bėdų su pilvuku, todėl buvo labai neramus, dažnai labai garsiai verkdavo, apie ką vis pasipasakodavau artimiesiems. Todėl buvo kiek nedrąsu važiuoti pirmą kartą su juo į svečius valgyti Kūčių vakarienės pas dėdę ir dėdienę, kuri nori būti vadinama teta, bet čia ne apie tai. Taigi, nuvažiavom su miegančiu Kostuku, jis toliau saldžiai miegojo ir leido pavalgyti. Tada suvirko, apsidairė, leido juo pasidžiaugti visiems, kas tik norėjo paturėti ant rankų. Pasišypsojo, inteligentiškai paprašė valgyti, ramiai pavalgė paguldytas ant pusseserės meškos ir užmigo. Dabar niekas netiki, kad auginu neramų vaiką, o aš noriu vėl pas Kostuko dėdę ir tetą, nes ten mano vaikas auksinis.

Rauginimas

Močiutė susirūpino žiūrėdama į miegantį ką tik pavalgiusį anūkėlį:
- O jūs vaiką ar rauginat?
- Ne, mes marinuojam! - vienbalsiai atsakėm su tėveliu.

(Ne)Laukimas

Žiūriu į savo mažutėlį ir negaliu atsižiūrėti. Turbūt tai išgyvena visos mamos - atrodo, kad tavo vaikas yra tobulas kūrinys, nepakartojamas ir stebuklingas. Man patinka čiupinėti jo mažas pėdutes, bučiuoti rankutes, kvėpti tik jo vieno specifinį kvapą, kiek sumišusį su pieno ir vystyklų kvapais bei dar kažkuo nenusakomu. Man patinka, kad jo galvytė telpa delne ir ją privalu prilaikyti. Aš nelaukiu, kad mano vaikas užaugtų - pradėtų laikyti galvą, imtų sėdėti, vaikščioti, čiauškėti. Tiesiog mėgaujuosi akimirka čia ir dabar. Džiaugiuosi kiekvienu jo pasiekimu - sąmoninga šypsena, nauja reakcija į žaisliuką, nauju garsu. Bet nelaukiu kitų pasiekimų, kurie neišvengiamai vis tiek ateis. Nes suprantu, kad toks, koks dabar, mano vaikas jau niekada nebus. Dėl to vienu metu neapsakomai gera ir liūdna.

Drambliukas ir kiti pavadinimai

Kol Kostukas buvo pilvelyje, mums gydytojai žadėjo didelį vaiką, todėl pradėjom jį meiliai vadinti drambliuku ir taip vadinom tikrai ilgai. O vaikas gimė visai į drambliuką nepanašus - nei jis storas, nei apvalus, tiesiog proporcingas kiek didesnis vaikas. Tad drambliuku nebevadinam, o vadinam piliečiu, ponaičiu, brangenybe, rėksnium fontaninu, siurbėle ar graužiku (labai labai meiliai!), dar tradiciškai katinėliu ir zuikučiu. Ir mano variacija - zuikena. Kodėl tokia aš ir pati nežinau. Bet drambliukai Kostuko gyvenime liko ir matyt jau liks, nes jais puoštą turim visą kolekciją - atviruką, šliaužtinukus, 2 čiulptukus, 2 fantastiškas antklodėles (žr. http://agnesmintys.blogspot.com/2010/11/pasaka-apie-du-drambliukus.html), 2 nuostabius žaislus ir net žydras vardines kojinaites - neabejotinai irgi su drambliukais.

Šypsena

Matyt turėjau užfiksuoti, kada mano vaikas pirmą kartą nusišypsojo. Bet jis taip dažnai šypsojosi nesąmoningai, kad net nepastebėjau, kai tai tapo sąmoninga veido išraiška. Bet kuriuo atveju tai atsitiko kelios dienos po to, kai naujagimis tapo kūdikiu. Pirmoji tai užfiksavo močiutė, vadinasi jai šita pirmos šypsenos laimė ir atitenka. Bandau nepavydėti :)))
Man gražiausia, kai Kostukas nusišypso sočiai pavalgęs. Tada jaučiuosi tokia tikra mama, sočiai pamaitinusi vaiką. Dabar pradedu geriau suprasti savo mamą, kai ji stengiasi trūks-plyš pamaitinti savo vaikus, nors jie jau seniai suaugę...

Žaislai

Kol neturėjau vaikų, man atrodė, kad visa "vaikiška technika" ir žaislai yra skirti vaikams. O pasirodo visai ne taip. Jie reikalingi tėvams, kad kol vaikai užsiėmę, jie turėtų nors minutėlę laiko sau. Todėl Kostukas, o ypač jo tėveliai, labai dėkingi Miglei už vibruojačią kėdutę ir Ditei už karuselę virš lovytės. O kad pamatytumėt mažulio šypseną, kai jis kaip užburtas seka žvėrelius, besisukančius virš jo galvytės!
Bet visus žaislus kol kas pranoksta varlė-kempinė raudona burna, kurią pakabino močiutė prie vystymo lentos. Kostukas iš tiesų tiesiog čiauška su ja net kažkaip pašūkčiodamas. Gal dėl varlės, o gal dėl to, kad leidžiam pabūti jam nuogu užpakaliuku ir pasispardyti kojytėmis, vystymo lenta jam yra smagiausia vieta. Jei verkia ir nebeaišku dėl ko, padedi tenai ir vaikas nurimsta. Bent trumpam :)

Techninė apžiūra Nr.1

Ligoninėje naujagimių gydytoja аpžiūrėjusi Kostuką pareiškė: "puikus vaikas!" O seselė, imdama kraują tyrimams, mažuliui suvirkus rusiškai pаkomentavo: "мужчины не плачут, они огорчаются". Kostukas gerai valgo, gerai miega, gerai sauskelnes tobulina, gerai mamą graužia. Ir per techninę apžiūrą Nr. 1 močiutės nenuvylė - priaugo 800 gramų, taigi svėrė 5400 g, buvo 58 cm ūgio, krūtinės apimtis 40 cm, galvos apimtis 39,5 cm. Na iš tiesų puikus vaikas.

Pienas

Kostukas labai godžiai ir daug valgo, todėl aš turiu šiokių tokių problemų su pieno cisternos "lanksčiąja jungtimi" bei pačios cisternos turiniu. Tad Kostuko močiutė vis kartoja - "karvė duoda daug pieno tik geroj ganykloj", paduodama man papildomą maisto lėkštę. O pieno kaip nedaugėja, taip nedaugėja. Todėl buvo padaryta išvada, kad karvės pieno kiekis priklauso ne tik nuo ganyklos, bet ir nuo veislės. Matyt esu ne pieninė, o mėsinė karvė. "Ir Kostukas tai suprato iš pirmos dienos, nes tave ne čiulpia, o kramto", - pridėjo paguodžiamai tėvelis.

Brolis

Vyresnysis 8 metų brolis, kurio gimtoji kalba rusų, dar Kostukai būnant pilvelyje, susirūpino - "o jis bus lietuvis ar rusas?". Susipažindamas su vos gimusiu broliuku šio svarbaus klausimo nepamiršo, pridėdamas pastebėjimą: "koks jis mažas!..." O matyt tikėjosi iš karto futbolą kartu žaisti. P.S. Nuotraukoje matosi ir vyresniojo brolio atsakingai rinkta žirafa mažyliui.