Turbūt nėra nieko baisiau už tai, kai serga tavo vaikas. Kiekviena jo dejonė, ar verksmas širdį raižo tarsi peiliais - atrodo padarytum bet ką, kad tik jam neskaudėtų. Bet dažnai gali tik girdyti vaistus ir laukti, kol jie suveiks... Nepaisant slegiančio paties fakto, kad esi ligoninėje, vis dėlto negaliu sakyti, kad ten buvo labai blogai. Kaip aš sakau - reikia koncentruotis į gerus dalykus. Turėjom tarybinio dizaino, verkiant reikalingą remonto, bet švarią ir šiltą atskirą palatą su vonia. Juokavau, kad gyvenam vieno kambario bute. Toje palatoje buvom tik mes su Kostuku. Seselės ir gydytojos neužeidavo be būtino reikalo, kad neatneštų kokios papildomos ligos, močiutė ir tėvelis pakaitom aplankydavo kartą per dieną. Kadangi tokiom sąlygom buitiniai darbeliai minimalūs, visą laiką - dieną ir naktį - skyrėm tik vienas kitam. Taip, tai išvargina, bet kartu suartina, todėl tam tikra prasme jau ilgiuosi to meto, kai visas mano laikas buvo tik mano ir mano vaiko, kai mano vienintelis pašnekovas bei šokių ir dainų partneris buvo Kostukas. Gal dėl to net ir sirgdamas vaikas intensyviai vystėsi, ištobulino naujus įgūdžius, apie kuriuos būtinai turiu pasigirti.
Skambina vieną dieną į ligoninę močiutė ir sako:
- Perskaičiau internete, kad 2 mėnesių kūdikis turi laikyti rankoje barškutį.
Čiupau barškutį, įbrukau vaikui į ranką: - "Laiko ir barškina", - sakau. "Ką dar turi daryti tokio amžiaus kūdikis?"
- Dar turi pažinti mamą, - sako močiutė.
Pasižiūrėjau į vaiką, tas kaip tyčia nusišypsojo.
- Pažįsta, - išdidžiai pranešiau močiutei.
Negaliu atsidziaugti siomis fantastiskomis jusu mintimis apie viska, kas susije su Kostuku! Kiek meiles kiekviename sakinyje, kiekviename zodyje! O Kostukas tai vunderkindas, dar keli menesiukai ir begios zmogelis :)
AtsakytiPanaikintiVilma