Mokyklėlės

Dar gruodžio mėnesį pirmą kartą su Kostu nuėjom lavintis į Yamahos muzikos mokyklėlę. Buvo visai smagu - pertraukėlės metu Kostui labai patiko barškinti barškučiu per radiatorių, stumdyti kėdes, patampyti mergaitei už kasų (tokio daikto dar nebuvo matęs). Po užsiėmimo Kostas pasigavo eilinį snarglį, tuo mūsų muzikinė karjera Yamahoje ir baigėsi.
Po švenčių Ditė suviliojo mus nueiti į "Debesėlius". Čia Kostas mamą labai nustebino savo santūrumu ir net, sakyčiau, kuklumu. Visą pamokėlę beveik nenulipęs mamai nuo rankų, na tik pasiimti plastikinės snaigės ir lūpinės armonikėlės, po pamokėlės vis dėlto susidomėjo būgnu ir smagiai jį padaužė. Folklorinė pakraipa mamai patiko, tad eisim dar.
Kad jau vaikas kuris laikas buvo sveikas, tai nusprendėm dar labiau praplėst akiratį ir šiandien apsilankėm "Strazdanėlėse". Didžiam nustebimui ant kilimo įsitaisėm šalia kito Kosto. Šitoje mokyklėlėje mūsiškis Kostas nesikuklino - barškino barškučius, glostė vaikus, tikrino kitų vaikų batus, susižavėjo parašiutu, nuo kurio visų plaukai linksmai įsielektrino, ir jau taikėsi patikrinti spintelių turinį, kai reikėjo eiti į mankštos salę. Didieji kamuoliai vaikui įspūdžio nepaliko - juk namie panašius turim. O va mažučiai dygliuoti buvo labai įdomūs - ir ragaut, ir mėtyt. Pro palapinę-landą lįsti buvo keista, atsisėdo vidury ir juokiasi - vos išprašiau. Per minkštas odines figūras nelipo, vis kėsinosi sėstis, teko pernešt. Bet kamuoliukų baseinas tai buvo viršūnė. Niekaip negalėjau iškrapštyt: tik bandau iškelt - skandalas. Šiaip taip nukreipiau dėmesį į veiksmą už lango, tada mokytoja uždengė kamuoliukus audeklu. Tai vaiko nesulaikė, tik kad per audeklą ne taip įdomu žaist. Išvada - mes būtinai į "Strazdanėles" ateisim dar ir dar kartą.

Odė močiutei

Vakar buvo sunki diena Kostui. Nuo pietų zirzė, verkšleno, vis kažkuo buvo nepatenkintas. Gerai, kad buvom namie abu su tėveliu, tai dalinom dėmesį kaip mokėjom, bet nelabai tai gelbėjo. Įspūdingiausias raminimo būdas priklauso tėveliui: įsidėjo vaiką į dėžę nuo sauskelnių ir nešiojo po namus. O kad būtų dar įdomiau, aš įdėjau į kompaniją Murzę. Abu - ir vaikas, ir gyvūnas, - buvo net sustingę iš netikėtumo ir malonumo.
Nepaisant visų raminimo būdų, vakare Kostas užmigo sunkiai. Nuo 2 val. prasidėjo pieno maratonas non-stop. Apie 4 val., po kokio 10 verksmo, įteikiau vaiką tėveliui. Kažkokiu mistiniu būdu jis vaiką nuramino, bet prasidėjo blaškymasis po lovą - griuvimas ant mamos, griuvimas ant tėvelio, lindimas po antklode, lindimas iš po antklodės, griuvimas ant pagalvės, stojimasis prie lovytės grotelių ir taip...2 valandas. Tėvelis nebeištvėrė ir išsinešęs vaiką jį aprengė žaidimams. Ir čia visus išgelbėjo močiutė, liepusi tėvams-zombiams eiti miegoti, o pati aprengusi vaiką kombinezonu ir užmigdžiusi balkone. Tikėsimės, kad tokios naktys Kostui netaps įpročiu, ir... reiks kurti odę močiutei :)

14 mėnesių. Brolis

14 mėnesių proga gražiai pasnigo, o Kostui pakilo temperatūra iki 38,5 C. Matyt mažulis pasigavo virusą nuo vyresniojo brolio Svetlio, kuris pastarąsias dvi savaites gyvena su mumis. Bendrauja vaikai kaip vaikams ir priklauso - ir pasipešdami, ir pasijuokdami. Kostui labiausiai patinka žaisti gaudynių - bėga ir juokiasi, ir nesvarbu, ar bando pabėgt, ar pavyt. Iš brolio išmoko spirtis ir važiuot savo gimtadienine mašina. Ir ant medinio arkliuko suptis tik su broliu patinka, kiek aš sodinu - tuoj nori nulipt. Švilpuku švilpt tikriausiai irgi iš Svetlio išmoko. Labai jau maga Kostui brolio mašinytes nučiupt, bet tas saugo kaip savo akį.
Kostui patinka klausytis muzikytės iš savo muzikino rutulio ir pagal ją linguot. Ne visada į taktą pataiko, bet svarbiausia yra plati šypsena veide.
Vakar Kostas atnešė knygutę ir parodė vaikutį sakydamas "lia-lia". O kai rodo diiidelis, tai sako "di". Kur nosis dabar rodo ir sau, ir tėveliui, ir šuniukui, ir kam tik nori, o bambą rodo tik sau, keldamas marškinukus. Pradėsim ir kitų kūno dalių paieškas :)

Dantys ir kiti pasiekimai

Kostas prieš Kalėdas išsiaugino pirmąjį krūminuką, o šiandien radom burnytėj ir antrąjį perliuką. Gal dėl to mus abu jo slogos, besitęsiančios nuo lapkričio mėnesio, baigia nukankinti, bet ką jau padarysi, kad ir drėgni orai virusams palankūs, ir dantukai jas lengviau prišaukia.
Kostas jau trys dienos, kaip pusryčių košę suvalgo pats. Mosuoja šaukštu į visas puses, apterlioja seilinuką, staliuką, pridrabsto pilnas grindis, bet būna sotus ir laimingas. Tiesa, be dviejų dubenėlių ir dviejų šaukštų valgymas nepradedamas. Godus, vienok, tas mūsų mažulis.
Knygutes Kostas dabar varto pats ir neleidžia jam skaityt. Na, nebent išimtį padaro, jei skaičiuoji su juo puslapius. Tada tinka, gali skaičiuot jam jei nori. O šiaip pasideda knygutę ant "pufiko" ir varto pats vienas rimtu veidu. Nesvarbu, kad knygutė aukštyn kojom.
Jau kelios dienos, kai medines kaladėles Kostas dėlioja pats, ne tik griauna mamos statomus bokštus. Taip bedėliojant kaladėles, nusičiupo šiandien Kostas pliušinį šuniuką. Močiutė neprarado budrumo, iš karto klaust - "kur šuniuko nosis"? Vaikas bakst pirštu ir rodo, ir savo parodė! Taigi močiutės kokio pusmečio pastangos nenuėjo veltui. O vakar rengiam Kostą su tėveliu miegui, aš vaikui rodau:
- Čia tavo bamba.
- Ma-ma, - patvirtina vaikas.
Čia įsijungia tėvelis ir, rodydamas tą pačią kūno dalį, dėsto savo kalba:
- Pupok, Kostai, pupok.
- Pa-pa, - nepasimeta vaikas.