Dantys ir kiti pasiekimai

Kostas prieš Kalėdas išsiaugino pirmąjį krūminuką, o šiandien radom burnytėj ir antrąjį perliuką. Gal dėl to mus abu jo slogos, besitęsiančios nuo lapkričio mėnesio, baigia nukankinti, bet ką jau padarysi, kad ir drėgni orai virusams palankūs, ir dantukai jas lengviau prišaukia.
Kostas jau trys dienos, kaip pusryčių košę suvalgo pats. Mosuoja šaukštu į visas puses, apterlioja seilinuką, staliuką, pridrabsto pilnas grindis, bet būna sotus ir laimingas. Tiesa, be dviejų dubenėlių ir dviejų šaukštų valgymas nepradedamas. Godus, vienok, tas mūsų mažulis.
Knygutes Kostas dabar varto pats ir neleidžia jam skaityt. Na, nebent išimtį padaro, jei skaičiuoji su juo puslapius. Tada tinka, gali skaičiuot jam jei nori. O šiaip pasideda knygutę ant "pufiko" ir varto pats vienas rimtu veidu. Nesvarbu, kad knygutė aukštyn kojom.
Jau kelios dienos, kai medines kaladėles Kostas dėlioja pats, ne tik griauna mamos statomus bokštus. Taip bedėliojant kaladėles, nusičiupo šiandien Kostas pliušinį šuniuką. Močiutė neprarado budrumo, iš karto klaust - "kur šuniuko nosis"? Vaikas bakst pirštu ir rodo, ir savo parodė! Taigi močiutės kokio pusmečio pastangos nenuėjo veltui. O vakar rengiam Kostą su tėveliu miegui, aš vaikui rodau:
- Čia tavo bamba.
- Ma-ma, - patvirtina vaikas.
Čia įsijungia tėvelis ir, rodydamas tą pačią kūno dalį, dėsto savo kalba:
- Pupok, Kostai, pupok.
- Pa-pa, - nepasimeta vaikas.