Vakar buvo sunki diena Kostui. Nuo pietų zirzė, verkšleno, vis kažkuo buvo nepatenkintas. Gerai, kad buvom namie abu su tėveliu, tai dalinom dėmesį kaip mokėjom, bet nelabai tai gelbėjo. Įspūdingiausias raminimo būdas priklauso tėveliui: įsidėjo vaiką į dėžę nuo sauskelnių ir nešiojo po namus. O kad būtų dar įdomiau, aš įdėjau į kompaniją Murzę. Abu - ir vaikas, ir gyvūnas, - buvo net sustingę iš netikėtumo ir malonumo.
Nepaisant visų raminimo būdų, vakare Kostas užmigo sunkiai. Nuo 2 val. prasidėjo pieno maratonas non-stop. Apie 4 val., po kokio 10 verksmo, įteikiau vaiką tėveliui. Kažkokiu mistiniu būdu jis vaiką nuramino, bet prasidėjo blaškymasis po lovą - griuvimas ant mamos, griuvimas ant tėvelio, lindimas po antklode, lindimas iš po antklodės, griuvimas ant pagalvės, stojimasis prie lovytės grotelių ir taip...2 valandas. Tėvelis nebeištvėrė ir išsinešęs vaiką jį aprengė žaidimams. Ir čia visus išgelbėjo močiutė, liepusi tėvams-zombiams eiti miegoti, o pati aprengusi vaiką kombinezonu ir užmigdžiusi balkone. Tikėsimės, kad tokios naktys Kostui netaps įpročiu, ir... reiks kurti odę močiutei :)
geras! ot sprendimas - jei vaikas trukdo, reikia jį išnešti į balkoną :) jaučiu gailėjotės, kad jau nedaug saldaus ryto miego beliko... Vaikas balkone :)
AtsakytiPanaikintiL.
Gerai, kai į reikalą galima pažvelgti iš šalies. Šiuo atveju ta nuomonė labai pasitarnavo :)
AtsakytiPanaikintiAsta