Komandos

Ryte atšlepsėjus mažoms Kosto kojytėms prasideda komandų maratonas (užrašyta iš karto išvertus į lietuvių kalbą):
- Nenoriu rengtis.
- Ne, nenoriu keistis sauskelnių.
- Nenoriu košės! - iš karto po to sulapnojamas visas dubenėlis.
- Nenoriu cinamonų! - ir iš karto po to: - Noriu pats berti cinamonus!
- Noriu į lauką! - Ne, nenoriu į lauką!
- Nenoriu mautis batų!- Nenoriu šitų batų!
- Noriu paspausti mygtuką! - Ne, nespausiu mygtuko!- Aš pats norėjau paspaust mygtuką!
- Nenoriu valgyt. - Nenoriu mėsos. - Duok mėsos. - Ne šitą, kitą!
- Noriu sulčių. - Noriu ne šitų, kitų sulčių! - Noriu šaltų sulčių!
- Ne, nesivalysiu dantukų. - Noriu pats valytis! - Ne šitą pastą, kitą! - O dabar mama valysis!
- Nenoriu miegot. - Nenoriu į lovytę.
- Nedainuok. - Noriu kad "šarkas varnas" padainuotum.
- Palaikyk ranką.
O šitų komandų fone dar nuolatiniai palakstymai ne ten, kur tarėmės, trinktelėjimai kam papuolė sudraudus netinkamą veiklą, griuvimai ant grindų, kai vis dėlto pasiekiamas mamos numatytas tikslas, pvz. banali vonia, ir dar nuolatinis sesės verkšlenimas vos tik ją kur nors padedi. O padedi, nes kažkodėl šlepetės plaukioja klozete, koridoriuje išmėtyti juodu tepalu pradėti tepti balti batai, snarglys tįsta iki žemės, kreidelėmis apipieštos sofos ir pradėta kita fantazijos ribų neturinti veikla.
Vis dažniau pagalvoju, kad tuoj nuvažiuos stogas jei aš kam nors tų mylimų vaikų nepriduosiu. Na bent trumpam :)

Išmatavau

Patikrinau Kosto spintą ir supratau, kad pritrūksim šiokios tokios apragos. Ta proga nusprendžiau vaikiną išmatuot. Fiksuojam faktus: ūgis 93 cm, koja 16 cm, galvos apimtis 51 cm, svoris 16 kg.  Visai neblogas žmogeliukas :)

Auklius

Kostas nuolat sukinėjasi apie sesę. Tai glosto, tai bučiuoja, tai barškutį pabarškina, tai rankytę patampo, tai pakelt bando, tai čiulptuką duoda, paskui atima, tada vėl duoda. Rytais jau tradicija tapo pirmas klausimas "kur sesė?" ir pareiškimas "nejeikia pupuja", kai prispaudžia reikalas paglostyt mažulę. Kai sesė nemiega, Kostas džiaugsmingai konstatuoja "žiūūūri, nemiega!", labai gražiai ištęsdamas "ū". O kai sesė pavalgius ima dairytis, klausia: "pavalgė, ačiū?". Jis taip gerai viską žino apie sesę, kad močiutei guldant mažulę į vežimėlį ir tikintis pasupus užmigdyt, Kostas labai rimtai paliepė:
- Nedėk, rėks!
Ir buvo šimtu procentų teisus.

Eilėraščių asociacijos

Skaitau Kostui nemažai eilėraštukų. Jis piktybiškai nekartoja ir man atrodo, kad nelabai jam patinka. Na nebent tie, kuriuos sugalvoju užbaigti kokiu nors įsimintinu garsu į temą, pvz. "mūūū", "zzz", "niam niam niam" ar pan. Bet per pastarąsias savaites gavau įrodymų, kad viską tas mano vaikas girdi ir įsimena. Tik nebuvo reikalo anksčiau pasirodyt, kaip tam žemaičiui.

Atvežė Kostui senelis žirnių. Močiutė išgliaudė, išvirė sriubą ir vis aiškina, kad čia žirniai. Pradžioj valgęs sriubą abejingai, staiga nusišypsojo ir pareiškė:
- Du gaideliai, du gaideliai!
Man beliko užbaigti "baltus žirnius kūlė".

Vartom knygutę apie mašinas - visureigiai, motociklai, traktoriai...o tarp jų kiškis graužia morką. Rodau į šitą gyvūnėlį ir klausiu kas čia. Kostas net nesusimąstęs atsako "opa opa opa pa". Ir taip ne vieną kartą. Sukau sukau galvą, prie ko čia tas žirnis ir pupa, o pasirodo jis kitą ketureilį įsiminęs:
"Ožį vysim iš darželio,
Ožiui duosim morką žalią.
Opa opa opa pa -
Ožiui morka, tau pupa".

Druskininkai 2013

Užgriuvus karščiams išsiruošėm į Druskininkus. Pasisekė susirast gyvenimą patobulintam namelyje ant ratų nuosavo namo kieme, todėl Kostas nuo pat ryto basas lakstė po žolę, rankiojo nukritusius obuoliukus, tyrinėjo sraiges, čiupinėjo varles, uostė (ir skynė - būkim atviri...) išpuoselėto darželio gėles, spardė kamuolį, maudė dubenyje mašinas, tikrino, ar inkilėliuose nėra paukščiukų, rankiojo akmenukus, suposi sūpynėse ir kitaip dūko. Netoliese esančiame miške rinko ir valgė mėlynes, nors žemuogės buvo skanesnės, tik mažai buvo. Vakare vaikas juokėsi, kai mama delnais gaudė uodus. O

kai išeidavom pasivaikščioti į nuostabiai sutvarkytą kurortinį miestelį, tapdavom tiesiog žvaigždėmis, į kurias visi atsisuka - į Kostą dėl jo balansinio dviratuko, o į mane dėl Vaivos nešioklėje. Toks jausmas, kad Druskininkai tokių agregatų niekad nebuvo matę.

Kostui labai patiko grojantis ir šokantis fontanas, žiūrėjo į jį lyg užburtas. Ir akmeninį kamuolį lietė susižavėjęs.

"Girios aido" muziejuje tikėjausi, kad vaikinas džiaugsis didelių žvėrių iškamšom, bet jam labiausiai patiko ežiukai ir voverytės. Na ir dar šernų galvos  - gal dėl didelių šnipų. O muziejaus geriausia dalis neabejotinai buvo pieštinis filmukas su paukščių balsais ir pavadinimais. Žiūrėjom net 2 kartus, o Kostas ramutėlis sėdėjo man ant kelių.

Nemuno pakrantė ir naujasis tiltas susilaukė susižavėjimo dėl garlaivio ir laivelių. "Spotinis aivejis!" - apsidžiaugė Kostas, pamatęs pralekiančią su purslais motorinę valtį. Ir į vandens parko atraminį vamzdį vaikas buvo susiruošęs įlipt. Beje, ir prie vandens parko, ir prie upės, ir prie ežero Kostas vis kartojo kad nori praustis. O kai finale atvažiavom į naująjį paplūdimį, vos įkalbėjau kelnes nusimaut žaidžiant ant smėlio, o artyn vandens nė iš tolo nesutiko eiti. Nors vaikų besipliuškenančių buvo. Matyt nerimta kompanija pasirodė. O gal mamos su močiute pernelyg gerai į galvą įkalta "atsargiai, vanduo, gali įkrist".

Bet neabejotinai atostogų vinis buvo naujas atradimas pavadinimu LEDAI. Iliustracijoms komentarų nereikia.

Neišsenkanti energija

Visada stebėjausi kiek Kostas turi energijos. Gali valandų valandas lakstyti, šokinėti, čiuožinėti, kasinėti, ridenti, tyrinėti, straksėti, važinėti, ropinėti, ar varinėti kamuolį po visą kiemą ar butą. Tikiuosi užaugęs jis nepavirs tingiu, nerangiu ir amžinai pavargusiu lodyriu, į kurį laikui bėgant pavirto jo tėvelis.

O kol kas jūsų dėmesiui tiesioginė transliacija iš smėlio dėžės su nenuilstančiu kasinėtoju. Jūsų statymai kada gi jis pavargs kasinėti priimami jau... DABAR:

Perliukai

Guli Kostas lovoje, žiūri į lubas ir staiga sako:
- Čia mūsų namai, čia mes gyvenam, - ir kiek pagalvojęs džiugiai priduria, - čia inkilėlis!

Kostas iš kaimynų gavo padėvėtą didžiulį automobilį. Juodą mersedesą. Burzgė burzgė su juo, tada pasiėmė panašaus juodumo mašinytę, privažiavo su ja prie dičkio merso ir pareiškė:
- Žiūrėk, čia mama, o čia vaikutis.

Prieš miegą Kostas lovoje užsimanė gert. Tėvelis standartiškai atnešė vandens puodelį. Paragavo mažulis, išsirito iš lovos, rimtu veidu pranešė "aš ateisiu" ir išskubėjo su reikalais. Grįžo iš virtuvės nešdamas litrinį "ice tea" butelį. Teko nusižengt visom dantukų taisyklėm ir apdovanot vaiką retai pasitaikančiu gėrimu už pastangas.

Žodynėlis:
Adiutė - knygutė;
Agyt - valgyt;
Bakaka - babuška;
Ditukas - dviratukas;
Kabauba - greitoji pagalba;
Kasa - ekskavatorius;
Obaktas - garbanotas;
Sedynia - saldainis;
Sesynia - sausainis;
Siumelis - sunkvežimis.