Viešnagė sodyboje Dubingiuose

Kad jau užplūdo karščiai, o teta Eglė neatsargiai pakvietė pas save į sodybą prie Dubingių, tai ir neatsisakėm. Pirmiausia mus pasitiko kalytė Tera, kurią Kostas iš karto pakrikštijo Medoru dėl neapsakomo panašumo į Rikiki šunį iš knygutės. Pasisupę supynėse, pasivolioję ant pripučiamų čiužinių ir pasilakstę su šuniu po pievelę, patraukėm pašerti atsivežta duona kitų augintinių. Pirmiausia pašėrėm arklius. Iš rankų. Paskui pašėrėm antis tvenkiny - rudas ir baltas. Tada pašėrėm šernų porelę. O išsimaudę ežere ir nors nepamiegoję, bet bent pailsėję, prisikvietėm ir danielius, kuriuos Kostas vadino elniais ir net ieškojo tarp jų elniuko Eicho iš mylimo filmuko. Pakeliui radom užsimušusį paukščiuką, apie kurį Kostas klausinėjo visą kelią namo mašinoje. Po pietų maitintas arklys buvo neapsakomai ramus ir draugiškas, labai švelniai ėmė duoną iš rankos, leidosi glostomas ir lydėjo visą kelią, kol mes žygiavom jo aptvaru, rinkdami žemuoges į pilvelius. Arklys vis švelniai pabaksnodavo į petį nueinantiem, o daugiausia dėmesio susilaukė iš drąsuolės krykštaujančios ir rankutėm plojančios Vaivos. Namo parsivežėm ne tik pilnas galveles įspūdžių, bet ir maišelį delikatesų - stirnienos kaulą sriubai ir šviežutėlio medaus. Ačiū tetai Eglei už kantrybę ir draugystę!

"Strazdanėlių" stovyklėlė 2014

Pagaliau atostogos! Visa šeima savaitei išvykom į "Strazdanėlių" stovyklėlę kaimo turizmo sodyboje. Kostas važiuodamas vis klausė, kodėl taip toli važiuojam, bet atvažiavęs apsvaigo nuo erdvės ir laisvės. Mat rado futbolo aikštę, krepšinio aikštelę, daug įvairiausių kamuolių, paspirtukų ir kitos veiklos. Pirmas dvi dienas vaiko niekaip negalėjom privilioti į suplanuotas pamokėles - jam tik kamuoliai ir paspirtukai buvo galvoj. Negelbėjo net pažadai parodyti filmuką. Pirmą kartą Kostas lakstė visą dieną praktiškai nekonkroliuojamas. Na kur tu jį sugaudysi laukuos... Bet paskui laisvės ir erdvės svaigulys šiek tiek sumažėjo  ir pamokėlėse vaikinas padalyvavo. Nors kartais saviškai - pavyzdžiui, tik su vyresniųjų grupe. Nepaisant šiokio tokio nelankymo, parsivežėm namo krūvą dailės darbelių ir naują pramogą - CD su K. Sen-Sanso "Žvėrių karnavalo" muzika. Kostas pirmą dieną klausė tik dalies "Liūtas", antrą dieną jau paklausė visas dalis, kiekvieną kartą apsidžiaugdamas "Čia žuvytės ir krabai! O čia dramblys - jis šoka pasipuošęs valsą!" O nuo trečios dienos vaikinas klauso tik "Fosilijų" dalį, anot jo - dinozaurų, ir ne bet kaip, o užsilipęs ant "pufiko", rankoje laikydamas makaroną-spaghetti ir juo diriguodamas įsivaizduojamam orkestrui. Ta proga makaronų nuolaužų pilnos grindys ir jau mečiau jas beprasmiškai rinkti, o tik sušluoju į krūvelę.
Kadangi visa savaitė pasitaikė labai šilta, tai jaudindamasi dėl galimų ligų po šitiek antibiotikų, bet porą paskutinių dienų leidau Kostui pasimaudyti ir ežere. Jis tiesiog žviegė iš malonumo, šokinėjo nuo lieptelio (tiesa, vandens jam ten buvo maždaug iki kelių), vartėsi, voliojosi ir taškėsi vandeny. Ir vis prašė dar. O paskutinę dieną net su valtim į ežerą išplaukėm. Nors Kostas beveik visą 20 minučių kelią zirzė, išlipęs pasakė, kad plaukt patiko, tik bijojo.
Savo elgesiu Kostas nustebino du kartus. Pirmiausia tuo, kad 10 mėnesių kūdikį-mergytę vadino "mano leliukas", nešė jai žaislus, krepšinio kamuolius, kuteno ir guodė, kai suvirkdavo. Ir neprileido prie to leliuko sesės. Mes taip ir nesupratom, ar jam patinka putlios mergaitės, ar jis ilgisi tų laikų, kai sesė buvo leliukas, atliepdavo į kiekvieną jo šypseną ir nesikėsino į mašinas.
Antrą kartą Kostas nustebino, kai prieš pat išvažiuojant panašaus amžiaus mergytė netyčia užsirakino kambaryje viena ir liejo graudžias ašaras, pereinančias į isteriją. Laimei, viskas baigėsi gerai, mergytė pati atrakino duris, ir net neprireikė laužti nei durų, nei lango. Bet per visą nelaimę Kosto niekaip negalėjom nuvesti nuo durų, jis saviškai stengėsi raminti mergytę, o jau išlaisvintą visą raudančią ant mamos kelių glostė ir bandė bučiuoti. Štai toks tas mūsų aktyvuolis.

Kelnių reikalai

Aš buvau tikrai rimtai susirūpinusi Kosto kelnių reikalais. Nes susitarti, kad rimtas reikalas turi būti ten, kur turi būti, mums niekaip nesisekė. Nepadėjo nei pažadai, nei paskatinimai, nei pagrasinimai, nei WC dangčių kolekcija, pirkta kartu su vaiku, nei jokie kiti išskaityti ar išgirsti kažkam pasiteisinę metodai. Bandydama pritaikyti pasekmės metodą, pasiekiau tik tiek, kad Kostas puikiausiai išmoko susitvarkyti, t.y. nusirengti, nusiprausti ir išsiskalbti kelnytes pats. Man likdavo jį tik nušluostyti. Tai irgi rezultatas, bet ne tas, kuris buvo siektas. Taigi, kai jau visai galutinai trūko kantrybė ir susiradau specialisto kontaktus penktadienį vakare, šeštadienį Kostas pareiškė, kad jis didelis, ir dabar viską darys į klozetą. Ir nuo tos akimirkos taip ir yra. Sąžiningai daro viską nuo-iki pats. Jaučiuosi visiškai pergudrauta savo 3 m. 8 mėn. sūnaus. Ir tik tyliai šypsojausi, kai jis nė savaitei nepraėjus nuo įsimintinojo šeštadienio, pareiškė:
- Kai aš buvau mažas, tai a-a dariau į kelnes.

Pienas ir miegas

Tėvelis sukaito, nusirengė marškinėlius. Atidžiai pasižiūrėjo Kostas ir susidomėjo:
- Tėveli, o tu turi pieno?
- Ne, neturiu.
- O močiutė turi?
- Ne, močiutė neturi. Bet anksčiau turėjo.
- O kodėl dabar nebeturi?
- O kaip tu manai kodėl?
- Gal todėl, kad sena?
- Na taip, kad sena.
- Tėveli, tai ir tu senas, kad neturi pieno?
- Turbūt taip, senas.
- Ir aš neturiu pieno, ir aš senas... - atsiduso vaikas ir apsirengė pižamą.

Su Kostu vakare nusiprausėm, apsirengėm pižamą ir paskaitėm knygutes.
- Kostuti, jau laikas užmerkti akytes ir miegoti, - raginu sūnelį.
- Ne, neisiu neisiu, nemiegosiu! - protestuoja vaikinas.
- Gerai, nemiegok, tu tik nemiegok, negalima miegot, - keičiu taktiką.
- Ne, reikia miegot, laikas miegot, jau naktis! - nepaliauja prieštarauti mano vaikinas.

Liautis - bliautis;
Sunkvežimis - siunbendzis;
Televizorius - televizijas;
Sitroenas - citrina;
Užpakaliukas - puškaliukas.

Apvalgymas

Kostas nevalgus vaikas. Ar dėl užsitęsusios ligos, ar iš prigimties, ar šiaip toks gyvenimo periodas - nesuprasi. Maitinam jį visi kaip galim skaniausiais kąsneliais, kad nors kas nukeliautų į vaiko skrandį. Yra tik viena vieta, iš kurios vaikinas valgo visada ir dar su sese pakonkuruoja, kuris daugiau. Žinoma, tai tėvelio lėkštė. Todėl ten prikraunu tris porcijas iš karto ir tikiuosi, kad visa šeima bus soti.

Savarankiškas

Kostas dabar labai savarankiškas. Pats nusirengia, pats apsirengia, pats prausiasi (tik nušluostyti gali mama). Jis visiem reguliuoja, kad uždarytume virtuvės spintelių dureles, pavalgęs nešvarią lėkštę nuneša ir padeda į kriauklę, išpylęs ką ant stalo ieško skuduro ir valo pats, siurbia grindis pats. Jei kas į kambarį užsimiršęs ateina su batais, tuoj liepia nusiauti ir atneša šlepetes. Vieną dieną buvau gan užsiėmusi, tik žiūriu, vaikinas susiradęs kažin kur nukištus vandeninius dažus, įsipylęs vandens į stiklinę, atsinešęs popieriaus ir jau piešia. Po to viską pats gražiausiai susitvarkė ir liepė jį nufotografuoti kartu su šviežiu piešiniu ir atrastu didinamuoju stiklu.

Miegas

Kostas geras miegotojas. Kai jau užmiega. Bet va iki užmiega, dar visko nutinka - ir vandenuko reikia, ir kitoj lovos pusėj pagulėti reikia, ir iki wc nužygiuoti staigus poreikis atsiranda, ir net susipykstam kartais. Pastaruoju metu Kostas į lovą nešasi savo lobius - ypač jei ką nelegalaus nutvėręs. Na pavyzdžiui tėvelio fotoaparato laidą, atsuktuvą, flomasterį-žymeklį. Ką jau bekalbėti apie mylimą kuprinę-varlę ar sportines mašinas. Bet jam labiau svarbus pats daiktų nešimo procesas, nes užmiega jis apsikabinęs mamą ar tėvelį, o ne kokį kitą lobį.

Prieš miegą pas mus šventas ritualas skaityti knygutes. Dažniausiai Kostas reikalauja, kad jam skaitytų mama, bet būna, kad reikia tik, pavyzdžiui, močiutės. O močiutė kartais neskuba. Laukė laukė anūkėlis močiutės - taip ir liko neskaitęs... 

Daktaras Aiskauda

Kostas tiek pastaruoju metu sirgo ir tiek vaikščiojo pas gydytojus, kad dabar jis žaidžia "Daktarą Aiskaudą". Pats susirado mamos kosmetinę piniginę su raudonu kryžium, prisidėjo buteliukų, kremukų, popieriukų, vatyčių ir visus dabar gydo - daro bakst į pirštus, seikėja cukraus tablečių ir vandeninių sirupų. Man žavu įsivaizduojamieji žaidimai, bet geriau jau ne daktarai aiskaudos, nes skausmingai aišku kas, kaip ir iš kur.