Pagaliau atostogos! Visa šeima savaitei išvykom į "Strazdanėlių" stovyklėlę kaimo turizmo sodyboje. Kostas važiuodamas vis klausė, kodėl taip toli važiuojam, bet atvažiavęs apsvaigo nuo erdvės ir laisvės. Mat rado futbolo aikštę, krepšinio aikštelę, daug įvairiausių kamuolių, paspirtukų ir kitos veiklos. Pirmas dvi dienas vaiko niekaip negalėjom privilioti į suplanuotas pamokėles - jam tik kamuoliai ir paspirtukai buvo galvoj. Negelbėjo net pažadai parodyti filmuką. Pirmą kartą Kostas lakstė visą dieną praktiškai nekonkroliuojamas. Na kur tu jį sugaudysi laukuos... Bet paskui laisvės ir erdvės svaigulys šiek tiek sumažėjo ir pamokėlėse vaikinas padalyvavo. Nors kartais saviškai - pavyzdžiui, tik su vyresniųjų grupe. Nepaisant šiokio tokio nelankymo, parsivežėm namo krūvą dailės darbelių ir naują pramogą - CD su K. Sen-Sanso "Žvėrių karnavalo" muzika. Kostas pirmą dieną klausė tik dalies "Liūtas", antrą dieną jau paklausė visas dalis, kiekvieną kartą apsidžiaugdamas "Čia žuvytės ir krabai! O čia dramblys - jis šoka pasipuošęs valsą!" O nuo trečios dienos vaikinas klauso tik "Fosilijų" dalį, anot jo - dinozaurų, ir ne bet kaip, o užsilipęs ant "pufiko", rankoje laikydamas makaroną-spaghetti ir juo diriguodamas įsivaizduojamam orkestrui. Ta proga makaronų nuolaužų pilnos grindys ir jau mečiau jas beprasmiškai rinkti, o tik sušluoju į krūvelę.
Kadangi visa savaitė pasitaikė labai šilta, tai jaudindamasi dėl galimų ligų po šitiek antibiotikų, bet porą paskutinių dienų leidau Kostui pasimaudyti ir ežere. Jis tiesiog žviegė iš malonumo, šokinėjo nuo lieptelio (tiesa, vandens jam ten buvo maždaug iki kelių), vartėsi, voliojosi ir taškėsi vandeny. Ir vis prašė dar. O paskutinę dieną net su valtim į ežerą išplaukėm. Nors Kostas beveik visą 20 minučių kelią zirzė, išlipęs pasakė, kad plaukt patiko, tik bijojo.Savo elgesiu Kostas nustebino du kartus. Pirmiausia tuo, kad 10 mėnesių kūdikį-mergytę vadino "mano leliukas", nešė jai žaislus, krepšinio kamuolius, kuteno ir guodė, kai suvirkdavo. Ir neprileido prie to leliuko sesės. Mes taip ir nesupratom, ar jam patinka putlios mergaitės, ar jis ilgisi tų laikų, kai sesė buvo leliukas, atliepdavo į kiekvieną jo šypseną ir nesikėsino į mašinas.
Antrą kartą Kostas nustebino, kai prieš pat išvažiuojant panašaus amžiaus mergytė netyčia užsirakino kambaryje viena ir liejo graudžias ašaras, pereinančias į isteriją. Laimei, viskas baigėsi gerai, mergytė pati atrakino duris, ir net neprireikė laužti nei durų, nei lango. Bet per visą nelaimę Kosto niekaip negalėjom nuvesti nuo durų, jis saviškai stengėsi raminti mergytę, o jau išlaisvintą visą raudančią ant mamos kelių glostė ir bandė bučiuoti. Štai toks tas mūsų aktyvuolis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą