Kad jau užplūdo karščiai, o teta Eglė neatsargiai pakvietė pas save į sodybą prie Dubingių, tai ir neatsisakėm. Pirmiausia mus pasitiko kalytė Tera, kurią Kostas iš karto pakrikštijo Medoru dėl neapsakomo panašumo į Rikiki šunį iš knygutės. Pasisupę supynėse, pasivolioję ant pripučiamų čiužinių ir pasilakstę su šuniu po pievelę, patraukėm pašerti atsivežta duona kitų augintinių. Pirmiausia pašėrėm arklius. Iš rankų. Paskui pašėrėm antis tvenkiny - rudas ir baltas. Tada pašėrėm šernų porelę. O išsimaudę ežere ir nors nepamiegoję, bet bent pailsėję, prisikvietėm ir danielius, kuriuos Kostas vadino elniais ir net ieškojo tarp jų elniuko Eicho iš mylimo filmuko. Pakeliui radom užsimušusį paukščiuką, apie kurį Kostas klausinėjo visą kelią namo mašinoje. Po pietų maitintas arklys buvo neapsakomai ramus ir draugiškas, labai švelniai ėmė duoną iš rankos, leidosi glostomas ir lydėjo visą kelią, kol mes žygiavom jo aptvaru, rinkdami žemuoges į pilvelius. Arklys vis švelniai pabaksnodavo į petį nueinantiem, o daugiausia dėmesio susilaukė iš drąsuolės krykštaujančios ir rankutėm plojančios Vaivos. Namo parsivežėm ne tik pilnas galveles įspūdžių, bet ir maišelį delikatesų - stirnienos kaulą sriubai ir šviežutėlio medaus. Ačiū tetai Eglei už kantrybę ir draugystę!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą