Vynas

Ligoninėje kaip kas rytą atnešė pusryčius - košės, batono ir arbatos. Pamatė Kostas arbatą ir kad puolė verkt:
- Nenoriu arbatos, noriu vyno!
Prašiau jo nusiraminti ir dar kartą pasakyti ko jis nori - maniau, kad neteisingai išgirdau.
Pasirodė, kad išgirdau teisingai. Bandžiau išklaust, ar jis žino kas tas vynas yra. Pro ašaras vaikas pagaliau paaiškino:
- Nykštukai gėrė vyną pasakoje apie Snieguolę.
Pažadėjau, kad namie būtinai duosiu paragaut vyno ir ašaros pamažu nudžiūvo.
Tai čia dabar kaip, pasakų knygoje ant puslapių N-18 klijuot?...

Greitoji pagalba ir besmegenis

Kostas po gimtadieninio pasivažinėjimo visuomeniniu transportu susiorganizavo dar ir greitąją pagalbą. Išgąsdino vaikas mus visus ne juokais, greitoji be kalbų vežė į ligoninę, o ten medikai matė reikalą pasilikt. Ačiūdie viskas baigėsi gerai, nustatė nemalonų, piktą, bet tiesiog virusą (mononukleozę), kurį Kostas santykinai lengvai sudorojo. Bet dėl tyrimų ir dar dėl visa ko ligoninėje pagulėjom abu 3 dienas. Kol dar Kostas blogai jautėsi, tai dar nieko buvo toj ligoninėj - ir lovoj pagulinėjo, ir su mašinytėm paburzgė, ir kažką paterliojo ant popieriaus. Bet kai jau atsigavo antrą dieną, tai aš maldavau, kad mus greičiau išrašytų. Nes palatoj nebenulaikysi, veržėsi į koridorių, ten stumdė neįgaliųjų vežimėlį ir dar tokius ratukus šiukšlių maišams išvežt, už ką nuolat abu gaudavom bart. Lakstė koridorium, susirado vyresnių berniukų kompaniją, mėtė ir skraidino mašinytes, voliojosi ant grindų, o kai ko nors negaudavo, puldavo garsiai protestuot ir reikalaut, kaip jam ir būdinga. Kraujo iš venos nedavė paimt nė už ką - rėkė, šaukė, draskėsi ir spardėsi, jokie įkalbinėjimai ir net papirkinėjimai nesuveikė. Tai taip ir liko diagnozė tokia iš požymių, o ne iš antikūnų nustatyta, bet tai koks skirtumas, vis tiek liga negydoma, nes virusas. 

Ligoninėj Kostas labiausiai pasiilgo lauko, todėl kai tik šeimos gydytoja leido, iš karto ir išlėkėm į kiemą, o ten praktiškai pirmasis sniegas! Kostas su tokiu atsidėjimu naudojo per gimtadienį gautą sniego kastuvą ir karutį, kad negalėjau atsidžiaugt. O kad jau visi žiemos malonumai būtų iki galo pajusti kol sniegas neištirpo, pastatėm senį besmegenį. 

Kodėl?

Kostas jau kuris laikas giliai įbridęs į kodėlčiaus periodą. Stengiamės visi atsakinėti į užduodamus klausimus kantriai ir jam suprantamai. O kartais taip, kad naujas "kodėl?" neatsirastų. Keletas smagesnių pasikalbėjimų:

- Mama, žiūrėk kokie dūmai virš puodo!
- Taip, sūneli, tik čia ne dūmai, o garai. Dūmai rūksta iš kamino, o garai ten, kur vanduo verda.
- O kodėl?
- Nes dūmai smirdi, o garai ne.
- O kodėl?
- Nes malkos dega, ten karšta ugnelė, ten dūmai. O vanduo verda, ugnelės nėra, tai garai.
- O kodėl garai? Kodėl?
- Nes tokie fizikos ir gamtos dėsniai.

- Mama, o mes pasiėmėm dviratuką?
- Pasiėmėm.
- O kodėl?
- Nes tu norėjai.
- O kodėl aš norėjau?

Gimtadienis 2014

 Kosto ketvirtąjį gimtadienį šventėm visuomeniniame transporte. Nuvažiavom automobiliu iki Taurakalnio, sėdom į troleibusą, su juo važiavom iki geležinkelio stoties. Ten apžiūrėjom traukinukų maketus, paskui pasivaikščiojom po peroną, apžiūrėjom istorinius traukinius, tada pirkom bilietą ir lipom į vagoną. Traukiniu nuvažiavom iki oro uosto, o iš oro uosto autobusu atgal iki Taurakalnio. Čia dar mūsų bilietus kontrolė patikrino ir nustebino apdovanoję Kostą saldainiuku. Dar ilgai vaikas pasakojo kaip jis visur važiavo, o mes su tėveliu tik palingavom galvom - kaip pasikeitė gyvenimas, jei vaikui visuomeninis transportas yra atrakcija.

Vakare tradiciškai atėjo torto valgyt Igno šeima ir Kostas praturtėjo paspirtuku. Juo labai džiaugiasi ir labai naudoja. Kaip ir sniego kastuvą bei karutį, įtaisytą tėvelių.

4 metai

Kostui ketveri. Didelis jau vaikas - kokių 105 cm ūgio, 19 kg svorio ir su 18 cm pėda. Kostas iš esmės būdamas labai judrus ir garsus vaikas, nuolat mus nustebina savo staiga prasiveržiančiu jautrumu ir rūpesčiu. Užsigavo sesė, labai verkė, tai bėgo atnešt šalto daikto iš šaldytuvo kameros. Pavargo močiutė, atsigulė ant sofos, žiūrim, Kostas neša močiutei šlepetes ir antklodę. Apklojo, apkamšė. Sesė neklauso, neina kai kviečiu, tai bandau parodyt, kad tikrai eisim ten, kur mums reikia ir sakau jai "ate". Kostas čia pat paleidžia dūdas: "nepalik sesės!". О šiaip tai konkurencija neišpasakyta, mašinų savo duot nenori, kur buvęs kur nebuvęs skriaudžia, bet va palikt nė už ką neleis.
Kostui dabar kulinarinis periodas. Blynus reikalauja maišyt, pats miltus deda, pats vandenį pila, pats į keptuvę deda. Šeštadieniais būtinai kepam pyragą. Kosto šventas reikalas - viską maišyt, o paskui išlaižyt tešlos dubenį. Kur buvęs kur nebuvęs, vis darosi pats sau "kiškio kavą" - dedasi cukrų, tirpius baltus miltelius, pila vandenį ir maišo kol ištirpsta. Cukraus tikrai nepagaili, tai paskui geria sirupą. Bet jam skanu.
Kostas turbūt galėtų maitintis vien saldainiais. Dėl jų ne tik kad lipa aukštai į spinteles, bet ir nusiverčia nuo nemažo aukščio, užsigauna ir vis tiek vėl lipa. Teko vaiko saugumo sumetimais visas skanėstų slėptuves ištuštinti ir daugiau nebepapildyti. Visų figūroms ir dantims į naudą, tiesą sakant.
Mes šeimoje tokie pacifistai, todėl nėra nė vieno žaislinio šautuvo ar kitokio karšto ar šalto ginklo. Bet Kostas vis tiek nuolat šaudo. Kiek aiškinam, kad į žmones šaudyt negalima, kad šaudom į orą arba taikinį, jam nė motais. Šautuvu pavirsta bet kas - mašinytė, meškiukas, pieštukas arba tiesiog pirštas. Man visiškai nesuprantamas šitas vyriškas pradas, bet tenka su juo gyvent ir net mylėt.
Kosto mylimiausi žaislai kaip buvo, tai ir liko mašinos. Su jom gali žaisti valandų valandas. Jei užsiimi su juo kartu, tai ir kokį bokštą iš lego ar medinių kaladėlių pastato. Bet vienas pats praktiškai niekada. Kitas mėgstamas užsiėmimas yra dūkti su sese. Abu po namus laksto, lėlių vežimėlius stumdo, visus polietileninius maišelius iš dėžės iškrauna, ant jų voliojasi, paskui lekia į miegamąjį, ten nuo spintelės šokinėja ant lovos, raitosi, griūna, mažoji užsigauna, verkia ir čia pat abu vėl juokiasi. Ir kuo mažiau aš į jų žaidimus kišuosi, tuo dagiau juoko ir mažiau ašarų. Bet pamatyti 20 mėnesių dukrytę skrendančią iš Kosto, stovinčio ant maždaug metro aukščio spintelės, rankų ant lovos, vis dėlto mano nervai per silpni. O Kostas kuo nuoširdžiausiai nustemba:
- Taigi jai patinka!