4 metai

Kostui ketveri. Didelis jau vaikas - kokių 105 cm ūgio, 19 kg svorio ir su 18 cm pėda. Kostas iš esmės būdamas labai judrus ir garsus vaikas, nuolat mus nustebina savo staiga prasiveržiančiu jautrumu ir rūpesčiu. Užsigavo sesė, labai verkė, tai bėgo atnešt šalto daikto iš šaldytuvo kameros. Pavargo močiutė, atsigulė ant sofos, žiūrim, Kostas neša močiutei šlepetes ir antklodę. Apklojo, apkamšė. Sesė neklauso, neina kai kviečiu, tai bandau parodyt, kad tikrai eisim ten, kur mums reikia ir sakau jai "ate". Kostas čia pat paleidžia dūdas: "nepalik sesės!". О šiaip tai konkurencija neišpasakyta, mašinų savo duot nenori, kur buvęs kur nebuvęs skriaudžia, bet va palikt nė už ką neleis.
Kostui dabar kulinarinis periodas. Blynus reikalauja maišyt, pats miltus deda, pats vandenį pila, pats į keptuvę deda. Šeštadieniais būtinai kepam pyragą. Kosto šventas reikalas - viską maišyt, o paskui išlaižyt tešlos dubenį. Kur buvęs kur nebuvęs, vis darosi pats sau "kiškio kavą" - dedasi cukrų, tirpius baltus miltelius, pila vandenį ir maišo kol ištirpsta. Cukraus tikrai nepagaili, tai paskui geria sirupą. Bet jam skanu.
Kostas turbūt galėtų maitintis vien saldainiais. Dėl jų ne tik kad lipa aukštai į spinteles, bet ir nusiverčia nuo nemažo aukščio, užsigauna ir vis tiek vėl lipa. Teko vaiko saugumo sumetimais visas skanėstų slėptuves ištuštinti ir daugiau nebepapildyti. Visų figūroms ir dantims į naudą, tiesą sakant.
Mes šeimoje tokie pacifistai, todėl nėra nė vieno žaislinio šautuvo ar kitokio karšto ar šalto ginklo. Bet Kostas vis tiek nuolat šaudo. Kiek aiškinam, kad į žmones šaudyt negalima, kad šaudom į orą arba taikinį, jam nė motais. Šautuvu pavirsta bet kas - mašinytė, meškiukas, pieštukas arba tiesiog pirštas. Man visiškai nesuprantamas šitas vyriškas pradas, bet tenka su juo gyvent ir net mylėt.
Kosto mylimiausi žaislai kaip buvo, tai ir liko mašinos. Su jom gali žaisti valandų valandas. Jei užsiimi su juo kartu, tai ir kokį bokštą iš lego ar medinių kaladėlių pastato. Bet vienas pats praktiškai niekada. Kitas mėgstamas užsiėmimas yra dūkti su sese. Abu po namus laksto, lėlių vežimėlius stumdo, visus polietileninius maišelius iš dėžės iškrauna, ant jų voliojasi, paskui lekia į miegamąjį, ten nuo spintelės šokinėja ant lovos, raitosi, griūna, mažoji užsigauna, verkia ir čia pat abu vėl juokiasi. Ir kuo mažiau aš į jų žaidimus kišuosi, tuo dagiau juoko ir mažiau ašarų. Bet pamatyti 20 mėnesių dukrytę skrendančią iš Kosto, stovinčio ant maždaug metro aukščio spintelės, rankų ant lovos, vis dėlto mano nervai per silpni. O Kostas kuo nuoširdžiausiai nustemba:
- Taigi jai patinka!