Greitoji pagalba ir besmegenis

Kostas po gimtadieninio pasivažinėjimo visuomeniniu transportu susiorganizavo dar ir greitąją pagalbą. Išgąsdino vaikas mus visus ne juokais, greitoji be kalbų vežė į ligoninę, o ten medikai matė reikalą pasilikt. Ačiūdie viskas baigėsi gerai, nustatė nemalonų, piktą, bet tiesiog virusą (mononukleozę), kurį Kostas santykinai lengvai sudorojo. Bet dėl tyrimų ir dar dėl visa ko ligoninėje pagulėjom abu 3 dienas. Kol dar Kostas blogai jautėsi, tai dar nieko buvo toj ligoninėj - ir lovoj pagulinėjo, ir su mašinytėm paburzgė, ir kažką paterliojo ant popieriaus. Bet kai jau atsigavo antrą dieną, tai aš maldavau, kad mus greičiau išrašytų. Nes palatoj nebenulaikysi, veržėsi į koridorių, ten stumdė neįgaliųjų vežimėlį ir dar tokius ratukus šiukšlių maišams išvežt, už ką nuolat abu gaudavom bart. Lakstė koridorium, susirado vyresnių berniukų kompaniją, mėtė ir skraidino mašinytes, voliojosi ant grindų, o kai ko nors negaudavo, puldavo garsiai protestuot ir reikalaut, kaip jam ir būdinga. Kraujo iš venos nedavė paimt nė už ką - rėkė, šaukė, draskėsi ir spardėsi, jokie įkalbinėjimai ir net papirkinėjimai nesuveikė. Tai taip ir liko diagnozė tokia iš požymių, o ne iš antikūnų nustatyta, bet tai koks skirtumas, vis tiek liga negydoma, nes virusas. 

Ligoninėj Kostas labiausiai pasiilgo lauko, todėl kai tik šeimos gydytoja leido, iš karto ir išlėkėm į kiemą, o ten praktiškai pirmasis sniegas! Kostas su tokiu atsidėjimu naudojo per gimtadienį gautą sniego kastuvą ir karutį, kad negalėjau atsidžiaugt. O kad jau visi žiemos malonumai būtų iki galo pajusti kol sniegas neištirpo, pastatėm senį besmegenį.