Kalėdų Senis Nr. 2

Kalėdų rytą po egle Kalėdų Senio pagalbininkas Kiškis paliko dovanų. Kostui Kiškis paliko knygučių ir patį tikriausią, tylių tyliausiai dirbantį, švarių švariausiai siurbiantį dulkių siurblį! Iš pradžių pamaniau, kad tėvelis bus kažką supainiojęs, kai rašė laišką Kalėdų Seniui, bet pasirodo siurblys tikrai Kostui. Siurblys jam taip patinka, kad vaikas net bučiuoja jo skaitmeninį ekranėlį, išjungia ir įjungia mamai besiurbiant, pareguliuoja siurbimo intensyvumą, trauko laidą ir, kai tik nutaiko, siurbia pats. Išjungtas siurblys visai neįdomus, siurbia tik su įjungtu. O jei mama būna nesukalbama ir pernelyg intensyviai naudoja vaiko dovaną, tai tada iš spintos būna atnešamas senasis siurblys ir griežtai reikalaujama jį įjungt. Nuostabus tas Kalėdų Senis :)

Kūčios 2011

Kūčiom šiemet ruošėmės visi, padėjo net ir Kostas. Jis kontroliavo produktų kokybę. Ypač gerai patikrino krakmolą - iki tol, kol prakando 400 g pakelį, jis tikrai buvo sausas ir tinkamas maistui. Po prakandimo ir namų papuošimo "sniegu", iš likučio močiutė išvirė tikrai skanų spanguolių kisielių. Dar net neišvažiavus Kūčių vakarienės pas dėdę Igną, įvyko Kalėdų stebuklas - Kostas pradėjo labai išraiškingai šnekėtis mobiliuoju telefonu. Nešiojosi prie ausies priglaudęs tai savo telefoną, tai kokią dėželę į jį panašią, ir labai emocingai kažką pasakojo pašnekovui. Prie Kūčių stalo mažulis pasėdėjo gal kokias 5 minutes, kol lesiojo kalėdaičių gabaliukus, o ir šiaip dietiškai visą vakarą maitinosi tik duona, kūčiukais ir kisielium. Po to nuėjo lipt laiptais, kurių dėdės namuose sočiai. Ir čia įvyko antrasis Kalėdų stebuklas - pasirodo mūsų su močiute ilgos ir varginančios pamokos nenuėjo veltui, žmogutis moka ties laiptais griūti ant keturių, priartėti atbulas ir leist nuo laiptų kojas!
Įspūdį vaikui paliko pusseserės šinšila - vis ėjo ir ėjo prie narvo ir bandė ne tik paglostyti, bet ir nučiupti šinšilos gertuvę. Kostui labai patiko, kad namuose daug vietos. Vis bėgo, griuvo, kėlėsi ir vėl bėgo. O kai buvo įleistas į namus šuo Gasas, žmogui buvo laimės viršūnė. Nors šuo už Kostą didesnis, vis tiek bandė nučiupti jį už uodegos. Ir vėl dovanos po eglute nepaliko įspūdžio, kol supakuotos, bet namuose net per daug emocijų liejosi, kai išsipakavo kilimėlį, ant kurio galima piešti vandeniu - teko net kuriam laikui jį paslėpt. Medinis šuniukas-dėlionė labiausiai tinka išardymui, todėl kartoninė dėlionė ilsisi spintoje, kol dar kiek paūgės mūsų mažulis. O su medinėm kaladėlėm vaikas elgiasi kaip priklauso - mama stato bokštus, o jis su entuziazmu griauna. Ar ne puikios tos gražiausios metų šventės?...

Karšta

Kostas labai gerai žino, kas yra karšta. Iš tolo sako "ka-ka" su labai tikslia intonacija viskam, kas galėtų būti karšta, gali įdurti ar šiaip pavojinga. O taip gerai vaikas sužinojo žodžio "karšta" prasmę mano didžiam džiausmui labai įtaigiai ir be liūdnų pasekmių. Gėrėm visos trys namų "auklės" arbatą, ir kaip visada tokiais atvejais būna, visi nusisukom, o Kostas tik čiupt ir nutempė puodelį su arbata nuo stalo, ir užsivertė ant savęs. Gerai tai, kad arbata buvo karšta, bet neverdanti, jau apie 10 minučių pastovėjusi. Taigi puolėm vaiką kišt po šaltu vandeniu, paskui petuką ir krūtinę šaldyt viskuo, kas tinka iš šaldymo kameros. Rezultatas - kitą rytą oda net neparaudusi, o vaikas iš tolo vengia visko, kas įvardijama kaip "karšta" - orkaitės, arbatinuko, nieko nebeima nuo stalo. Net eglutės spygliai yra "ka-ka". Kitą rytą po įvykio vaikas priėjo prie stalo, jau tiesė ranką prie lėkštės, bet pats sau pasakė "ka-ka" ir nuėjo kitų reikalų tvarkyt. O pas dėdę Igną namuose nė už ką nėjo žiūrėt vėžlio akvariume, nes ten gi už stiklo dega lemputė, visai kaip orkaitėje, vadinasi "ka-ka".

Kalėdų Senis Nr. 1

Gruodžio 13 d. Kostas pirmą kartą susitiko su Kalėdų Seneliu. Į susitikimą pakvietė tėvelio bendradarbiai. Prieš pasirodant Kalėdų Seniui, vaikus pasitiko Pepė Ilgakojinė, Nykštukas ir Karvė. Jie ištapė vaikams veidus dažais. Maniau, kad Kostas nesileis, bet jis sėdėjo net sustingęs, kol Pepė nupiešė ne tik bandomąją snaigę, bet ir visą meškiuko snukutį. Jau kaip man gražu buvo!...
Kostas šventėje pasirodė visam savo socialumo gražume. Pirmiausia bandė pasisavinti susipažinimo žaidimui skirtą raudoną kamuolį. Paskui intensyviai taikėsi nugvelbti žirkles, skirtas odinių amuletų gamybai, bet teko pasitenkinti spalvotais storais flomasteriais. Nuolat prieidavo prie jam labai patikusių berniukų (vienas kokių 5, kitas 10 metų) ir darydavo su nosim "pyp", t.y. priglausdavo savo nosytę prie jų nosyčių. O finale, visiškai slaptai, už kolonos abipusiu sutikimu pasibučiavo su 1,5 metukų Laura.
Kostui buvo labai smalsu, kas padėta ant valgiais apkrautų stalų, bet kad beveik nieko jam nebuvo galima ragauti, tai vaikinas apsivalgė melionais ir bananais. Didesniems vaikams lendant pro vis žemiau leidžiamą virvelę, Kostas jiems trukdė kaip mokėjo, nes labai jau magėjo pačiupti prie tos virvelės prisiūtą bumbuliuką su blizgučiais. Ypač geras atradimas buvo žaliuzių virvelės, kurias Kostas kartu su 2,5 metukų Karoliu tampė iš širdies. Pats Kalėdų Senis vaiko dėmesį pritraukė, bet neilgam. Labai jau buvo smagu tuo metu užsiropštus ant Lauros tėvelio kelių žaisti "Tupi žvirblis kamine" ir "Pliumpt į vandenėlį". Dovana, nors ir supakuota į raudoną popierių, nepaliko ypatingo įspūdžio, gal dėl to, kad tų įspūdžių ir taip buvo sočiai - tiek, kad vaikas vos įsodintas į automobilinę kėdutę, iš karto užmigo, nors įprastas miego laikas būtų atėjęs tik už gerų 3 valandų.

Vienetukai

Šiandien Kosto gyvenime labai graži data: 1 metai, 1 mėnuo ir 1 diena. Ta proga vaikinas įsistatė mėlynę po akim ir tėvelio paragintas pašaukė mamą ne nuotraukoje :) Ir dar pažino laikrodį tėvelio telefone - čia jau buvo didis nustebimas visiems namiškiams.

13 mėnesių

Vakar Kostas išmoko pats užlipti ant sofos. Taip pat išmoko užlipti ant fotelio, o nuo jo ant valgomojo stalo ir...atsistojo! О jau džiaugsmo buvo! Tiek pat, kiek ir riksmo, kai fotelis buvo nustumtas nuo stalo saugiu atstumu. Bet užtat dabar turiu nuostabaus darbo - stoviu prie sofos ir saugau bėgiojantį vaiką, kad negriūtų nuo jos žemyn galva ant grindų. Kostas ant sofos ir sėdasi, ir stojasi, ir griūna, ir gulasi, vėl stojasi, remiasi į atkaltę ir visaip kaip kitaip tyrinėja baldą, lyg koks Kolumbas Ameriką.
Valgant jau kuris laikas Kostui duodu tokį patį šaukštą ir lėkštę kaip sau, ir net šiek tiek maisto įdedu. Makalavo makalavo vaikas, drabstė drabstė, o šiandien paėmė ir pats įsidėjo kelis pilnus šaukštus košės į burną. Čia jau aš apsidžiaugiau kaip geležėlę radus.
Išmoko Kostas sakyti "brrr" ir "brum-brum". Įtariu su mašinyčių garsų pamėgdžiojimu problemų nebus.
Močiutė parodė Kostui laikrodį. Dabar vaikas nuolat veda visus žiūrėti ir pats net bando sakyti "tik-tak", nors kol kas išeina "ti-ta", bet su labai tikslia intonacija. Ir "mama" Kostas pagaliau sako sąmoningai, bet...tik kai mamos atvaizdas yra nuotraukoje. Šiaip nešaukia.
Šiuo metu Murzei sunkus laikas. Kostas nuo jos neatstoja. Tenka vargšei nešti savo kailį vis į kitą viеtą, nes mažulis taip drąsiai čiumpa už uodegos, kad net man skauda žiūrėt.
O dabar Kostas labiausiai laukia grįžtančios iš kelionės močiutės, kai vėl galės su ja niekad nepavargdamas laipioti laiptais aukštyn ir žemyn. Puikus sportas metinukams!