Dodonia košė

Kai su Kostu skaitom knygutes ar žurnalus, aš jam nuolat vardinu spalvas. O tėvelis vardina mašinų pavadinimus. Abiejose srityse ženklus progresas. Tiesą sakant, gal mašinose didesnis tas progresas, nes vaikas tikrai atskiria Toyotos ir Fordo ženklus, ir visada gatvėje randa Fordą. Radęs garsiai šaukia "teti", suprask - tokia tėvelio mašina.
Žmogučiui dabar tvarkos manija, tai surikiuoja savo mašinėles į lygią ilgą eilę lyg per didžiulį miesto kamštį. Tada veda mane už rankos parodyt ir džiaugiasi. Džiaugiuosi ir aš kartu, ir dar paskaičiuoju garsiai kiek tų mašinų vaikas sustatė arba visų spalvas įvardinu. Rezultatas: vaikas pats vienas sustatęs mašinas jas baksnoja pirštuku ir su mano intonacija skaičiuoja "di, di, di, di, di!" arba įvardina spalvas "dodonia, dodonia, dodonia, dodonia".
Iš tiesų mums atrodo, kad dodonia Kostas vadina raudoną spalvą ir beveik visada neklysdamas parodo raudoną mašiną. Ir štai vieną vakarą Kostas pradeda prašyti, paskui zysti, o paskui visai rimtai reikalauti "dodonia košė". Pirmiausia padaviau vieną raudoną mašiną, paskui kitą - netiko. Galvoju, gal jam košės su raudona uogiene reikia. Tuoj pat buvo suorganizuota manų košė su bruknėm - netiko. Vaikas toliau rodo į lentyną ir reikalauja "dodonia košė". Nukėliau net iš pačių aukštybių visus įmanomus daiktus nors kiek panašius į raudonus - niekas netiko. Finale abu susierzinę nuėjom miegot taip ir neradę bendro sutarimo. Ir tik po kelių dienų paaiškėjo, kad "dodonia košė" yra kūdikiška HIPP firmos košė, užpilama vandeniu ir pagardinama šaukšteliu cukraus, kuri supakuota ryškiai salotiniame pakelyje.

Raidės ir skaičiai

Kostas pažįsta beveik visas raides. Net Q bei X. Kiek sunkiau sekasi su C, I, Y, Z ir U, bet visas kitas įvardina nesuklupdamas. Pasiėmęs mėgiamą knygutę "Peliukas Lukas", visas pavadinimo raides išvardina net neprašytas. Įtariu, kad ir skaičius nuo 1 iki 9 pažįsta, tik kad juos įvardinti sunku. 2, 3 ir 6 pasako, o kitus numeta, nes kaip gi mažuliui ištarti "keturi", "penki", "septyni" ar "aštuoni"? O įdomiausia, kad močiutės išradingom pastangom vaikas atskiria kur nulis, o kur O. Be to, šitam ženklų pažinimo procese nebuvo absoliučiai jokio suaugusiųjų stūmimo. Kostas tiesiog labai domėjosi raidėmis ir sugėrė informaciją kaip kempinė. Žiūrėsim kiek laiko nepamirš :)

Dušas

Kostas dar neseniai bijojo dušo ir labai nemėgo plauti galvą. Tai truko tol, kol reikalo rimtai nesiėmė tėvelis. Po keleto ilgų vyriškų šlapių seansų su pasitaškymais, pasikrykštavimais ir bala prie vonios, šaukia vieną dieną mano vyrukai:
- Mama, ateik pažiūrėt!
Lekiu net suplukus. Žiūriu,  o gi vaikas ant nugaros vonioj plaukioja visus plaukus ir ausis į vandenį įmerkęs, ir džiaugiasi. Ir čia dar ne viskas. Kitą vakarą keliu vaiką į dušą be tėvelio ir kol spėju sudėliot keletą smulkmenėlių, suvokiu, kad mano vaikas savarankiškai atsisukęs vandenį pila iš dušo galingą srovę sau ant galvos. Taigi dabar turim kardinaliai priešingą bėdą - vaikas nuolat reikalauja eiti į dusia, o ten tik neapsižiūrėk, ir jau šlapias daugiau nei planavai.
Ir vis dėlto koks nepakartojamas mūsų tėvelis...

Viso gero čiulptukui

Kostas čiulptuko atsisakė taip natūraliai ir lengvai, kad net užmiršau apie tai parašyt. Kad vaikui nebelabai reikia to silikoninio daikto, pajutau vasaros pabaigoje. Bandžiau atimt čiulptuką, kai išvažiavom į Zarasus, bet panašu, kad dar abu buvom nepasiruošę. O va kai rugsėjo vidury grįžom iš Palangos, vaikas man jau pirmą vakarą užmigo be čiulptuko. Ir antrą vakarą, ir trečią. O po savaitės lyg netyčia nebepasiūliau čiulptuko ir pietų miegeliui. Užmigo žmogutis visiškai ramiai. Tai taip ir liko visos tūtės paslėptos stalčiuko gelmėj. Dar vienas kūdikystės atributas liko praeity...

Gimtadienis x 3 (2012)

Nors dėl gresiančio mamos grįžimo į darbą Kosto gimtadienio žadėjom iš viso nešvęsti, o tik lengvai paminėti, bet paskutinę minutę tėvelis užsikepė būtinai švęst. O tėvelio noras mums įstatymas. Tad ir vėl turim trijų dienų gimtadienį, kad per mažai nebūtų.
Paskutinės minutės pasiūlymas kamuoliukų kambariui pasitaikė tikrai vykęs. "Meškakojyje" tėveliams buvo jauku, bet svarbiausia - vaikų siautulys buvo begalinis. Kostas padūkt kartu pasikvietė daug draugų: Miglę ir Vytę, Motiejų ir Jurgį, Šarūną ir Medeiną, Elzę, Ditę, Liutaurą. Vaikai ant batuto šokinėjo po vieną ir grupėmis, nardė į gilių giliausią kamuoliukų baseiną, suposi sūpynėmis ir net pabaigoje čiuožyklą-laipynę patikrino. Tortai buvo du, nes ir metai dveji, ir bent mažulytis tortas jubiliatui be alergenų privalėjo būt. O kaip tortai be žvakučių pūtimo ceremonijos? Eilėje visi mažuliai stovėjo, pūtė vienas per kitą, ir vis dar ir dar norėjo. Nežinau kaip kiti, bet Kostas namo važiavo tylėdamas ir nekrutėdamas. Tai reiškia, kad tikrai gerai išsidūko. Vadinasi puiki buvo šventė. O dovanomis tiesiog lijo: balansinis dviratukas, knygutės, mašina-dėlionė, vėžliukas-magnetukas, paveikslėlių domino, didžiulis ekskavatorius, įspūdingas balionas ir finansinė parama.

Kitą rytą po vaikų siautulio kamuoliukų kambary, Kostą aplankė dėdės Igno šeimyna ir senelis Romas. Pačioj pradžioj vaikas kiek kuklinosi, bet kai dėdė Ignas paprašė duoti "penkis" pasisveikinant, o paskui pamėtė iki aukštutėlių buto lubų, tai mažulis negalėjo liautis krykštavęs ir kartojęs "dar,dar!", kol galiausiai pavargo dėdė. Nuostabu, kad po kiek laiko dėdės atrakcioną adaptavo pusbrolis Aidas. Ir vėl krykštavimas iki begalybės. Žinoma, šventinis tortas buvo ir šį kartą, ir žvakutes mažuliui reikėjo užpūsti mažiausiai 20 kartų, kol baigėsi degtukai. Ir šią dieną dovanom lijo: Kostas praturtėjos piešimo-magnetine lenta su daugybe spalvotų raidelių ir skaičiukų. Vaikas iš karto pademonstravo savo žinias: -"čia K", parodė teisingą raidelę. Nemažesnio populiarumo susilaukė medinis šokoladinis tortas ir nedideli tikri moliūgėliai. O senelio finansinę paramą Kostas kažkodėl nedvejodamas atidavė pusbroliui Aidui.

Sekmadienį Kostas važiavo pas babušką Tanią, kuri šventė savo 86 metų jubiliejų. Taigi ir čia gavo žvakučių užpūsti, kamuoliuką su babuška ir dėde Daniilu paspardyti, ir, neabejotinai, dovanų: mielą pliušinį meškutį ir asmeninį dekoruotų maisto indelių rinkinį. Gal vėl pradės valgyt mūsų dvimetinukas?

Dantų dygimo finišas

Kostas matyt vykdė planą pavadinimu "visi dantys iki 2 metų". Ir beveik spėjo įvykdyt - nuo šiandien turi visą pilną 20 dantukų komplektą. Paskutinieji trys krūminukai išdygo vienas po kito, bet ramiai ir sklandžiai - spalio 24, spalio 30 ir lapkričio 11 dieną. Kaip tik baigėsi dentinox'as, valio - nebereikės pirkt :)

Diu

Kostas į klausimą "kiek tau metų?" jau geras pusmetis nedvejodamas atsako "diu". O nuo šiandien tai daro jau legaliai. Valio! :)
Žmogutis gimtadienį pasitiko turėdamas 19 dantų, sverdamas 13,5 kg, būdamas 89 cm ūgio. Kostas matyt slapta prisiskaitė protingų knygelių apie dvimetinukus ir jų sugebėjimus, nes viską daro kaip iš rašto.
Pirmiausia Kostas nustojo žmoniškai valgyti. Vakarienė gali būti iš 5 patiekalų, o vaikas vis tiek nevalgęs. Gelbsti obuolių sultys ir blynai. Nesuprantu kaip tik šiuo maistu vaikas kartais gyvas kokias dvi dienas. O po to staiga pareikalauja "mėsi", t.y. mėsos, ir sukerta iš karto pusę dubenėlio - vien tik mėsą, be jokių garnyrų.
Be abejo, veiklas tokiam žiogui keisti sudėtinga. Todėl dabar viską darom labai lėtai ir labai iš anksto pradedam aiškinti kas greit bus. Įdomiausia, kad pvz. iš pradžių niekaip negali prikalbinti sėstis ant puoduko, bet kai jau atsisėda, tai niekaip negali prikalbint atsistoti...
Žmogutis nustojo lauke bėgioti kaip įgeltas. Dabar jis bindzinėja ir, kaip priklauso dvimečiui, gali kokią valandą stebėti lašantį lietaus vandenį į kanalizacijos dangčio gelmes. O ką jau kalbėti apie atvažiuojančias ir išvažiuojančias mašinas iš prekybos centro garažų! Mama jau sušalo, jau trepsi ir šokinėja, o vaikas kaip įkastas nejuda nė per žingsnį. Gali neštis rėkiantį, jei nori, bet pats neis nė už ką.
Kostas labai gražiai sako "kas čia?", bet dažniausiai taip kreipiasi į tuos objektus, kur mes jo kažko nuolat klausiam tuo pačiu klausiamuoju sakiniu. Be to, vaikas išmoko puikiai manipuliuoti žodžiu negau (negalima). Ir žinoma, kad jis taikomas mums, kai norim ką nors pakeisti, patobulinti ar tiesiog padaryti ne pagal jo įsivaizduojamą idealųjį planą. Negau padėti mašinėlės ant žemės, negau nunešti išgerto puodelio, negau vaiko nešti praustis ir t.t. Bet kai daro kažką malonaus su suaugusiu visada pasidžiaugia: abu a-a-a (abu gulim/miegam), abu tepu (abu einam), abu niam-niam (abu valgom) ir t.t. Kostas nuolat nepavargdamas mandagiai kartoja "ačiū", bet dažniau ką nors duodamas nei imdamas. Mandaguolis auga, ne kitaip :) Ant žemės suranda pačią mažiausią įmanomą šiukšlytę ir išdidžiai neša išmesti į šiukšlių dėžę. Jam dabar tvarkos manija, nes nuolat uždaro atidarytas duris, užstumia stalčius, liepia užsukt tekantį vandenį ir net sudeda žaislus į jiems skirtas pintines. Tada labai jau vaiką giriam.
Nupirkau Kostui žaislą su 3 geometrinėm figūrėlėm, kurias reikia pataikyti į atitinkamas skylutes. Maniau, kad trumpam mano judruoliui toks užsiėmimas, o pasirodo klydau. Užsiėmė vaikas net kelias savaites ir dar išmoko dabar jau plačiai pritaikomą žodį nepapa (netelpa).
O smagiausioji dalis - migdymosi ypatumai. Kadangi mama sugalvojo pradėt vaiką kraustyt į jo lovą ir net atskirą kambarį, tai vaikas neabejotinai nusprendė tą planą sugriaut. Dabar ir pietų miegelio, ir vakarinio miego praktiškai neinam be galingo riksmo, palydimo reikalavimais niam-niam, košė, mėsi, babanio (bananas), bojaja (obuolys), jagienia (uogienė) ir kitais įmanomais maisto pavadinimais, nepaisant to, kad žmogus tik ką pamaitintas ir jau absoliučiai visų patiekalų atsisakęs. Riksmas trumpiausiai trunka įkišus galvą į mamos pažastį, tai taip mes vaiką ir migdom. Kokie ten atskiri kambariai... mama keis savo planus, ne kitaip :)