Dodonia košė

Kai su Kostu skaitom knygutes ar žurnalus, aš jam nuolat vardinu spalvas. O tėvelis vardina mašinų pavadinimus. Abiejose srityse ženklus progresas. Tiesą sakant, gal mašinose didesnis tas progresas, nes vaikas tikrai atskiria Toyotos ir Fordo ženklus, ir visada gatvėje randa Fordą. Radęs garsiai šaukia "teti", suprask - tokia tėvelio mašina.
Žmogučiui dabar tvarkos manija, tai surikiuoja savo mašinėles į lygią ilgą eilę lyg per didžiulį miesto kamštį. Tada veda mane už rankos parodyt ir džiaugiasi. Džiaugiuosi ir aš kartu, ir dar paskaičiuoju garsiai kiek tų mašinų vaikas sustatė arba visų spalvas įvardinu. Rezultatas: vaikas pats vienas sustatęs mašinas jas baksnoja pirštuku ir su mano intonacija skaičiuoja "di, di, di, di, di!" arba įvardina spalvas "dodonia, dodonia, dodonia, dodonia".
Iš tiesų mums atrodo, kad dodonia Kostas vadina raudoną spalvą ir beveik visada neklysdamas parodo raudoną mašiną. Ir štai vieną vakarą Kostas pradeda prašyti, paskui zysti, o paskui visai rimtai reikalauti "dodonia košė". Pirmiausia padaviau vieną raudoną mašiną, paskui kitą - netiko. Galvoju, gal jam košės su raudona uogiene reikia. Tuoj pat buvo suorganizuota manų košė su bruknėm - netiko. Vaikas toliau rodo į lentyną ir reikalauja "dodonia košė". Nukėliau net iš pačių aukštybių visus įmanomus daiktus nors kiek panašius į raudonus - niekas netiko. Finale abu susierzinę nuėjom miegot taip ir neradę bendro sutarimo. Ir tik po kelių dienų paaiškėjo, kad "dodonia košė" yra kūdikiška HIPP firmos košė, užpilama vandeniu ir pagardinama šaukšteliu cukraus, kuri supakuota ryškiai salotiniame pakelyje.