Kostas dar neseniai bijojo dušo ir labai nemėgo plauti galvą. Tai truko tol, kol reikalo rimtai nesiėmė tėvelis. Po keleto ilgų vyriškų šlapių seansų su pasitaškymais, pasikrykštavimais ir bala prie vonios, šaukia vieną dieną mano vyrukai:
- Mama, ateik pažiūrėt!
Lekiu net suplukus. Žiūriu, o gi vaikas ant nugaros vonioj plaukioja visus plaukus ir ausis į vandenį įmerkęs, ir džiaugiasi. Ir čia dar ne viskas. Kitą vakarą keliu vaiką į dušą be tėvelio ir kol spėju sudėliot keletą smulkmenėlių, suvokiu, kad mano vaikas savarankiškai atsisukęs vandenį pila iš dušo galingą srovę sau ant galvos. Taigi dabar turim kardinaliai priešingą bėdą - vaikas nuolat reikalauja eiti į dusia, o ten tik neapsižiūrėk, ir jau šlapias daugiau nei planavai.
Ir vis dėlto koks nepakartojamas mūsų tėvelis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą