Kalėdų Seneliai 2014

Kostas pirmąjį Kalėdų Senelį tėvelio darbe prasirgo. Tad labai jau stengiausi, kad bent į darželio šventę nueitų. Susukusi oranžinį rankšluostį, apvyniojau juoda lipnia juostele - štai ir tigro uodega. Ant oranžinių marškinukų priklijavau tos pačios lipnios juodos juostelės gabaliukų - štai ir tigriuko kailis. Tik Kostas nelabai įvertino mamos pastangas. Apsirengt apsirengė, bet entuziazmo nerodė. O pačioje šventėje prasėdėjo mamai ant kelių. Na, tik dovanos - kamuoliuko, knygutės ir mandarinų - pasiimti iš Senelio nuėjo vis dėlto pats. Paskui iškilmingai nešė per visą ilgą gatvę didelį žemę šluojantį dovanų maišelį iki pat mašinos.
Mokyklėlėje "Strazdanėlės" scenarijus pasikartojo - Kostas prasėdėjo šventę mamai ant kelių, na nors ten plojo ir lingavo į temą. Net dovanos pasiimt sau ir sergančiai sesei ėjo įsikibęs mamai į ranką. Iš tiesų iki galo nesuprantu iš kur tas šventinis kuklumas, nes vos tik įėjus į rūbinę įsijungė pasiutimo mygtukas ir vos galėjau vaiką nulaikyt, kad nenugriautų pastato kartu su draugu iš vasaros stovyklėlės.

Niekas

Pusryčiaujam kartu su Kosto vyresniuoju broliu Svetlio. Aš jo klausiu:
- Ko norėtum atsigerti?
- Nieko, - atsako mokinukas.
- Nieko mes neturim. Sulčių, vandens ir arbatos turim, o nieko neturim, - bandau juokauti.
- Turim turim! - rimčiausiu veidu stojasi nuo kėdės Kostas, eina prie šaldytuvo, atidaro ir rodo kažin ką viduje. - Va, viskas yra, niekas nedingo.

Vynas

Ligoninėje kaip kas rytą atnešė pusryčius - košės, batono ir arbatos. Pamatė Kostas arbatą ir kad puolė verkt:
- Nenoriu arbatos, noriu vyno!
Prašiau jo nusiraminti ir dar kartą pasakyti ko jis nori - maniau, kad neteisingai išgirdau.
Pasirodė, kad išgirdau teisingai. Bandžiau išklaust, ar jis žino kas tas vynas yra. Pro ašaras vaikas pagaliau paaiškino:
- Nykštukai gėrė vyną pasakoje apie Snieguolę.
Pažadėjau, kad namie būtinai duosiu paragaut vyno ir ašaros pamažu nudžiūvo.
Tai čia dabar kaip, pasakų knygoje ant puslapių N-18 klijuot?...

Greitoji pagalba ir besmegenis

Kostas po gimtadieninio pasivažinėjimo visuomeniniu transportu susiorganizavo dar ir greitąją pagalbą. Išgąsdino vaikas mus visus ne juokais, greitoji be kalbų vežė į ligoninę, o ten medikai matė reikalą pasilikt. Ačiūdie viskas baigėsi gerai, nustatė nemalonų, piktą, bet tiesiog virusą (mononukleozę), kurį Kostas santykinai lengvai sudorojo. Bet dėl tyrimų ir dar dėl visa ko ligoninėje pagulėjom abu 3 dienas. Kol dar Kostas blogai jautėsi, tai dar nieko buvo toj ligoninėj - ir lovoj pagulinėjo, ir su mašinytėm paburzgė, ir kažką paterliojo ant popieriaus. Bet kai jau atsigavo antrą dieną, tai aš maldavau, kad mus greičiau išrašytų. Nes palatoj nebenulaikysi, veržėsi į koridorių, ten stumdė neįgaliųjų vežimėlį ir dar tokius ratukus šiukšlių maišams išvežt, už ką nuolat abu gaudavom bart. Lakstė koridorium, susirado vyresnių berniukų kompaniją, mėtė ir skraidino mašinytes, voliojosi ant grindų, o kai ko nors negaudavo, puldavo garsiai protestuot ir reikalaut, kaip jam ir būdinga. Kraujo iš venos nedavė paimt nė už ką - rėkė, šaukė, draskėsi ir spardėsi, jokie įkalbinėjimai ir net papirkinėjimai nesuveikė. Tai taip ir liko diagnozė tokia iš požymių, o ne iš antikūnų nustatyta, bet tai koks skirtumas, vis tiek liga negydoma, nes virusas. 

Ligoninėj Kostas labiausiai pasiilgo lauko, todėl kai tik šeimos gydytoja leido, iš karto ir išlėkėm į kiemą, o ten praktiškai pirmasis sniegas! Kostas su tokiu atsidėjimu naudojo per gimtadienį gautą sniego kastuvą ir karutį, kad negalėjau atsidžiaugt. O kad jau visi žiemos malonumai būtų iki galo pajusti kol sniegas neištirpo, pastatėm senį besmegenį. 

Kodėl?

Kostas jau kuris laikas giliai įbridęs į kodėlčiaus periodą. Stengiamės visi atsakinėti į užduodamus klausimus kantriai ir jam suprantamai. O kartais taip, kad naujas "kodėl?" neatsirastų. Keletas smagesnių pasikalbėjimų:

- Mama, žiūrėk kokie dūmai virš puodo!
- Taip, sūneli, tik čia ne dūmai, o garai. Dūmai rūksta iš kamino, o garai ten, kur vanduo verda.
- O kodėl?
- Nes dūmai smirdi, o garai ne.
- O kodėl?
- Nes malkos dega, ten karšta ugnelė, ten dūmai. O vanduo verda, ugnelės nėra, tai garai.
- O kodėl garai? Kodėl?
- Nes tokie fizikos ir gamtos dėsniai.

- Mama, o mes pasiėmėm dviratuką?
- Pasiėmėm.
- O kodėl?
- Nes tu norėjai.
- O kodėl aš norėjau?

Gimtadienis 2014

 Kosto ketvirtąjį gimtadienį šventėm visuomeniniame transporte. Nuvažiavom automobiliu iki Taurakalnio, sėdom į troleibusą, su juo važiavom iki geležinkelio stoties. Ten apžiūrėjom traukinukų maketus, paskui pasivaikščiojom po peroną, apžiūrėjom istorinius traukinius, tada pirkom bilietą ir lipom į vagoną. Traukiniu nuvažiavom iki oro uosto, o iš oro uosto autobusu atgal iki Taurakalnio. Čia dar mūsų bilietus kontrolė patikrino ir nustebino apdovanoję Kostą saldainiuku. Dar ilgai vaikas pasakojo kaip jis visur važiavo, o mes su tėveliu tik palingavom galvom - kaip pasikeitė gyvenimas, jei vaikui visuomeninis transportas yra atrakcija.

Vakare tradiciškai atėjo torto valgyt Igno šeima ir Kostas praturtėjo paspirtuku. Juo labai džiaugiasi ir labai naudoja. Kaip ir sniego kastuvą bei karutį, įtaisytą tėvelių.

4 metai

Kostui ketveri. Didelis jau vaikas - kokių 105 cm ūgio, 19 kg svorio ir su 18 cm pėda. Kostas iš esmės būdamas labai judrus ir garsus vaikas, nuolat mus nustebina savo staiga prasiveržiančiu jautrumu ir rūpesčiu. Užsigavo sesė, labai verkė, tai bėgo atnešt šalto daikto iš šaldytuvo kameros. Pavargo močiutė, atsigulė ant sofos, žiūrim, Kostas neša močiutei šlepetes ir antklodę. Apklojo, apkamšė. Sesė neklauso, neina kai kviečiu, tai bandau parodyt, kad tikrai eisim ten, kur mums reikia ir sakau jai "ate". Kostas čia pat paleidžia dūdas: "nepalik sesės!". О šiaip tai konkurencija neišpasakyta, mašinų savo duot nenori, kur buvęs kur nebuvęs skriaudžia, bet va palikt nė už ką neleis.
Kostui dabar kulinarinis periodas. Blynus reikalauja maišyt, pats miltus deda, pats vandenį pila, pats į keptuvę deda. Šeštadieniais būtinai kepam pyragą. Kosto šventas reikalas - viską maišyt, o paskui išlaižyt tešlos dubenį. Kur buvęs kur nebuvęs, vis darosi pats sau "kiškio kavą" - dedasi cukrų, tirpius baltus miltelius, pila vandenį ir maišo kol ištirpsta. Cukraus tikrai nepagaili, tai paskui geria sirupą. Bet jam skanu.
Kostas turbūt galėtų maitintis vien saldainiais. Dėl jų ne tik kad lipa aukštai į spinteles, bet ir nusiverčia nuo nemažo aukščio, užsigauna ir vis tiek vėl lipa. Teko vaiko saugumo sumetimais visas skanėstų slėptuves ištuštinti ir daugiau nebepapildyti. Visų figūroms ir dantims į naudą, tiesą sakant.
Mes šeimoje tokie pacifistai, todėl nėra nė vieno žaislinio šautuvo ar kitokio karšto ar šalto ginklo. Bet Kostas vis tiek nuolat šaudo. Kiek aiškinam, kad į žmones šaudyt negalima, kad šaudom į orą arba taikinį, jam nė motais. Šautuvu pavirsta bet kas - mašinytė, meškiukas, pieštukas arba tiesiog pirštas. Man visiškai nesuprantamas šitas vyriškas pradas, bet tenka su juo gyvent ir net mylėt.
Kosto mylimiausi žaislai kaip buvo, tai ir liko mašinos. Su jom gali žaisti valandų valandas. Jei užsiimi su juo kartu, tai ir kokį bokštą iš lego ar medinių kaladėlių pastato. Bet vienas pats praktiškai niekada. Kitas mėgstamas užsiėmimas yra dūkti su sese. Abu po namus laksto, lėlių vežimėlius stumdo, visus polietileninius maišelius iš dėžės iškrauna, ant jų voliojasi, paskui lekia į miegamąjį, ten nuo spintelės šokinėja ant lovos, raitosi, griūna, mažoji užsigauna, verkia ir čia pat abu vėl juokiasi. Ir kuo mažiau aš į jų žaidimus kišuosi, tuo dagiau juoko ir mažiau ašarų. Bet pamatyti 20 mėnesių dukrytę skrendančią iš Kosto, stovinčio ant maždaug metro aukščio spintelės, rankų ant lovos, vis dėlto mano nervai per silpni. O Kostas kuo nuoširdžiausiai nustemba:
- Taigi jai patinka!

Kauno zoologijos sodas

Kostas su močiute važiavo į Kauną su svarbiu reikalu, pavadinimu "keramzitas", tai tuo pačiu aplankė tetą Nijolę ir nuėjo į zoologijos sodą. Teta Nijolė buvo puikus gidas, viską žinojo apie patį sodą, žvėris, o be to labai skaniais pietumis pavaišino. Kostas paklaustas kas jam labiausiai patiko zoologijos sode, neabejodamas pasakė "jaučiai", bet močiutė paaiškino, kad tai buvo stumbrai. Dar vaikas ilgai pasakojo, kad liūtė yra viena ir liūdna, nes jos liūtas susirgo, jam skaudėjo leteną ir jis numirė. Karts nuo karto vis prisimena, kad matė vilkus, kurie buvo balti. Ir papūgas bei pelikanus dar pamini. Ir kur buvęs kur nebuvęs vis primena močiutei, kad jis vėl norėtų į Kauną pas Nijolę. Vadinasi kelionė buvo smagi, ir tai svarbiausia.

Naujas darželis

Šiandien mūsų namuose šventė. Kostas pirmą dieną išėjo į naują darželį. Taigi metus trukusi darželio keitimo epopėja baigėsi. Naują darželį gavom visai atsitiktinai ir netikėtai. Jis nei prie namų, nei prie kurio iš tėvelių darbo, bet užtat mažas, jaukus, jame vaikai turi daug veiklos, tvarkingą kiemą ir namų atmosferą. Tik įžengus aišku, kad čia viskas bus gerai. Auklėtojos viena už kitą geresnės, šeimininkutė energinga, pamokėlės vyksta, vaikų akys spindi, darbelius iš pirmos dienos daro, būreliai pasirinktinai net 4 tokiem mažuliam, informacijos tėveliams sočiai. Kostas užrašytas į keramiką ir šokius. Komplekte su standartinėm darželio pamokėlėm ir futbolo mokyklos treniruotėm, veiklos tokiam dideliam beveik 4 metų žmogui turi užtekti su kaupu. Visi labai tikimės, kad mūsų vaikinas greitai naujoje vietoje apsipras, nesirgs ir eis į darželį su šypsena.

Viešnagė sodyboje Dubingiuose

Kad jau užplūdo karščiai, o teta Eglė neatsargiai pakvietė pas save į sodybą prie Dubingių, tai ir neatsisakėm. Pirmiausia mus pasitiko kalytė Tera, kurią Kostas iš karto pakrikštijo Medoru dėl neapsakomo panašumo į Rikiki šunį iš knygutės. Pasisupę supynėse, pasivolioję ant pripučiamų čiužinių ir pasilakstę su šuniu po pievelę, patraukėm pašerti atsivežta duona kitų augintinių. Pirmiausia pašėrėm arklius. Iš rankų. Paskui pašėrėm antis tvenkiny - rudas ir baltas. Tada pašėrėm šernų porelę. O išsimaudę ežere ir nors nepamiegoję, bet bent pailsėję, prisikvietėm ir danielius, kuriuos Kostas vadino elniais ir net ieškojo tarp jų elniuko Eicho iš mylimo filmuko. Pakeliui radom užsimušusį paukščiuką, apie kurį Kostas klausinėjo visą kelią namo mašinoje. Po pietų maitintas arklys buvo neapsakomai ramus ir draugiškas, labai švelniai ėmė duoną iš rankos, leidosi glostomas ir lydėjo visą kelią, kol mes žygiavom jo aptvaru, rinkdami žemuoges į pilvelius. Arklys vis švelniai pabaksnodavo į petį nueinantiem, o daugiausia dėmesio susilaukė iš drąsuolės krykštaujančios ir rankutėm plojančios Vaivos. Namo parsivežėm ne tik pilnas galveles įspūdžių, bet ir maišelį delikatesų - stirnienos kaulą sriubai ir šviežutėlio medaus. Ačiū tetai Eglei už kantrybę ir draugystę!

"Strazdanėlių" stovyklėlė 2014

Pagaliau atostogos! Visa šeima savaitei išvykom į "Strazdanėlių" stovyklėlę kaimo turizmo sodyboje. Kostas važiuodamas vis klausė, kodėl taip toli važiuojam, bet atvažiavęs apsvaigo nuo erdvės ir laisvės. Mat rado futbolo aikštę, krepšinio aikštelę, daug įvairiausių kamuolių, paspirtukų ir kitos veiklos. Pirmas dvi dienas vaiko niekaip negalėjom privilioti į suplanuotas pamokėles - jam tik kamuoliai ir paspirtukai buvo galvoj. Negelbėjo net pažadai parodyti filmuką. Pirmą kartą Kostas lakstė visą dieną praktiškai nekonkroliuojamas. Na kur tu jį sugaudysi laukuos... Bet paskui laisvės ir erdvės svaigulys šiek tiek sumažėjo  ir pamokėlėse vaikinas padalyvavo. Nors kartais saviškai - pavyzdžiui, tik su vyresniųjų grupe. Nepaisant šiokio tokio nelankymo, parsivežėm namo krūvą dailės darbelių ir naują pramogą - CD su K. Sen-Sanso "Žvėrių karnavalo" muzika. Kostas pirmą dieną klausė tik dalies "Liūtas", antrą dieną jau paklausė visas dalis, kiekvieną kartą apsidžiaugdamas "Čia žuvytės ir krabai! O čia dramblys - jis šoka pasipuošęs valsą!" O nuo trečios dienos vaikinas klauso tik "Fosilijų" dalį, anot jo - dinozaurų, ir ne bet kaip, o užsilipęs ant "pufiko", rankoje laikydamas makaroną-spaghetti ir juo diriguodamas įsivaizduojamam orkestrui. Ta proga makaronų nuolaužų pilnos grindys ir jau mečiau jas beprasmiškai rinkti, o tik sušluoju į krūvelę.
Kadangi visa savaitė pasitaikė labai šilta, tai jaudindamasi dėl galimų ligų po šitiek antibiotikų, bet porą paskutinių dienų leidau Kostui pasimaudyti ir ežere. Jis tiesiog žviegė iš malonumo, šokinėjo nuo lieptelio (tiesa, vandens jam ten buvo maždaug iki kelių), vartėsi, voliojosi ir taškėsi vandeny. Ir vis prašė dar. O paskutinę dieną net su valtim į ežerą išplaukėm. Nors Kostas beveik visą 20 minučių kelią zirzė, išlipęs pasakė, kad plaukt patiko, tik bijojo.
Savo elgesiu Kostas nustebino du kartus. Pirmiausia tuo, kad 10 mėnesių kūdikį-mergytę vadino "mano leliukas", nešė jai žaislus, krepšinio kamuolius, kuteno ir guodė, kai suvirkdavo. Ir neprileido prie to leliuko sesės. Mes taip ir nesupratom, ar jam patinka putlios mergaitės, ar jis ilgisi tų laikų, kai sesė buvo leliukas, atliepdavo į kiekvieną jo šypseną ir nesikėsino į mašinas.
Antrą kartą Kostas nustebino, kai prieš pat išvažiuojant panašaus amžiaus mergytė netyčia užsirakino kambaryje viena ir liejo graudžias ašaras, pereinančias į isteriją. Laimei, viskas baigėsi gerai, mergytė pati atrakino duris, ir net neprireikė laužti nei durų, nei lango. Bet per visą nelaimę Kosto niekaip negalėjom nuvesti nuo durų, jis saviškai stengėsi raminti mergytę, o jau išlaisvintą visą raudančią ant mamos kelių glostė ir bandė bučiuoti. Štai toks tas mūsų aktyvuolis.

Kelnių reikalai

Aš buvau tikrai rimtai susirūpinusi Kosto kelnių reikalais. Nes susitarti, kad rimtas reikalas turi būti ten, kur turi būti, mums niekaip nesisekė. Nepadėjo nei pažadai, nei paskatinimai, nei pagrasinimai, nei WC dangčių kolekcija, pirkta kartu su vaiku, nei jokie kiti išskaityti ar išgirsti kažkam pasiteisinę metodai. Bandydama pritaikyti pasekmės metodą, pasiekiau tik tiek, kad Kostas puikiausiai išmoko susitvarkyti, t.y. nusirengti, nusiprausti ir išsiskalbti kelnytes pats. Man likdavo jį tik nušluostyti. Tai irgi rezultatas, bet ne tas, kuris buvo siektas. Taigi, kai jau visai galutinai trūko kantrybė ir susiradau specialisto kontaktus penktadienį vakare, šeštadienį Kostas pareiškė, kad jis didelis, ir dabar viską darys į klozetą. Ir nuo tos akimirkos taip ir yra. Sąžiningai daro viską nuo-iki pats. Jaučiuosi visiškai pergudrauta savo 3 m. 8 mėn. sūnaus. Ir tik tyliai šypsojausi, kai jis nė savaitei nepraėjus nuo įsimintinojo šeštadienio, pareiškė:
- Kai aš buvau mažas, tai a-a dariau į kelnes.

Pienas ir miegas

Tėvelis sukaito, nusirengė marškinėlius. Atidžiai pasižiūrėjo Kostas ir susidomėjo:
- Tėveli, o tu turi pieno?
- Ne, neturiu.
- O močiutė turi?
- Ne, močiutė neturi. Bet anksčiau turėjo.
- O kodėl dabar nebeturi?
- O kaip tu manai kodėl?
- Gal todėl, kad sena?
- Na taip, kad sena.
- Tėveli, tai ir tu senas, kad neturi pieno?
- Turbūt taip, senas.
- Ir aš neturiu pieno, ir aš senas... - atsiduso vaikas ir apsirengė pižamą.

Su Kostu vakare nusiprausėm, apsirengėm pižamą ir paskaitėm knygutes.
- Kostuti, jau laikas užmerkti akytes ir miegoti, - raginu sūnelį.
- Ne, neisiu neisiu, nemiegosiu! - protestuoja vaikinas.
- Gerai, nemiegok, tu tik nemiegok, negalima miegot, - keičiu taktiką.
- Ne, reikia miegot, laikas miegot, jau naktis! - nepaliauja prieštarauti mano vaikinas.

Liautis - bliautis;
Sunkvežimis - siunbendzis;
Televizorius - televizijas;
Sitroenas - citrina;
Užpakaliukas - puškaliukas.

Apvalgymas

Kostas nevalgus vaikas. Ar dėl užsitęsusios ligos, ar iš prigimties, ar šiaip toks gyvenimo periodas - nesuprasi. Maitinam jį visi kaip galim skaniausiais kąsneliais, kad nors kas nukeliautų į vaiko skrandį. Yra tik viena vieta, iš kurios vaikinas valgo visada ir dar su sese pakonkuruoja, kuris daugiau. Žinoma, tai tėvelio lėkštė. Todėl ten prikraunu tris porcijas iš karto ir tikiuosi, kad visa šeima bus soti.

Savarankiškas

Kostas dabar labai savarankiškas. Pats nusirengia, pats apsirengia, pats prausiasi (tik nušluostyti gali mama). Jis visiem reguliuoja, kad uždarytume virtuvės spintelių dureles, pavalgęs nešvarią lėkštę nuneša ir padeda į kriauklę, išpylęs ką ant stalo ieško skuduro ir valo pats, siurbia grindis pats. Jei kas į kambarį užsimiršęs ateina su batais, tuoj liepia nusiauti ir atneša šlepetes. Vieną dieną buvau gan užsiėmusi, tik žiūriu, vaikinas susiradęs kažin kur nukištus vandeninius dažus, įsipylęs vandens į stiklinę, atsinešęs popieriaus ir jau piešia. Po to viską pats gražiausiai susitvarkė ir liepė jį nufotografuoti kartu su šviežiu piešiniu ir atrastu didinamuoju stiklu.

Miegas

Kostas geras miegotojas. Kai jau užmiega. Bet va iki užmiega, dar visko nutinka - ir vandenuko reikia, ir kitoj lovos pusėj pagulėti reikia, ir iki wc nužygiuoti staigus poreikis atsiranda, ir net susipykstam kartais. Pastaruoju metu Kostas į lovą nešasi savo lobius - ypač jei ką nelegalaus nutvėręs. Na pavyzdžiui tėvelio fotoaparato laidą, atsuktuvą, flomasterį-žymeklį. Ką jau bekalbėti apie mylimą kuprinę-varlę ar sportines mašinas. Bet jam labiau svarbus pats daiktų nešimo procesas, nes užmiega jis apsikabinęs mamą ar tėvelį, o ne kokį kitą lobį.

Prieš miegą pas mus šventas ritualas skaityti knygutes. Dažniausiai Kostas reikalauja, kad jam skaitytų mama, bet būna, kad reikia tik, pavyzdžiui, močiutės. O močiutė kartais neskuba. Laukė laukė anūkėlis močiutės - taip ir liko neskaitęs... 

Daktaras Aiskauda

Kostas tiek pastaruoju metu sirgo ir tiek vaikščiojo pas gydytojus, kad dabar jis žaidžia "Daktarą Aiskaudą". Pats susirado mamos kosmetinę piniginę su raudonu kryžium, prisidėjo buteliukų, kremukų, popieriukų, vatyčių ir visus dabar gydo - daro bakst į pirštus, seikėja cukraus tablečių ir vandeninių sirupų. Man žavu įsivaizduojamieji žaidimai, bet geriau jau ne daktarai aiskaudos, nes skausmingai aišku kas, kaip ir iš kur.

Ligų maratonas

Kostas serga nuo balandžio 5 dienos. Taigi jau tuoj trys mėnesiai, kaip liga puola viena po kitos su trumputėm pertraukėlėm. Ligų sąrašas toks: sloga, komplikacija į bronchitą - pirmieji antibiotikai 10 dienų; 2 dienos baigus gerti antibiotikus - enterovirusas, kurį nustatė tik Santariškių klinikose, nes vaikas išbertas visas, net padai ir delniukai, labai aukšta temperatūra, o vietiniai medikai pripaišė alergiją ibuprofeno apelsino skoniui; 5 dienos po viruso - ausies uždegimas. Dvi savaites vaikas sveikas, tada 3 dienos daržely ir vėl: sloga, ausies uždegimas, pūlinga angina su 10 dienų antibiotikais. Savaitė rami ir vėl - angina ir besiformuojantys pūliai. Kadangi gydytoja tik skėstelėjo rankom "nebežinau kaip gydyt", tai šiandien padarėm tepinėlį ir laukiam kas išaugs. O Kostas niekuo nesiskundžia. Nei jam temperatūra kyla, nei kosulys ar sloga, net kad skauda gerklytę nebesiskundžia. Tik nevalgo ir visas išbalęs. Ir nebežinau kaip tam vaikui padėt...

Dainos

Kostas labai daug dainuoja. Visada dainuoja tik pats sau. Pradeda vieną dainą, pereina prie kitos, paskui nuvingiuoja trečios melodiją su ketvirtos žodžiais. Taigi būna, kad pradėjęs "Oi tu kiški žvairy", pereina į "Garnys garnys tur ilgas kojas", paskui ką nors iš mokyklėlės repertuaro ir pabaigia niūniuodamas savo sukurtą melodiją. Bet dažniausiai Kostas gieda Lietuvos himną. Pradėjęs mokslus įsimintinais "ir šviesa, ir tiesa" motyvais, dabar išraito visą melodiją nuo pradžios iki pabaigos, tik dažniausiai be žodžių, kurie mažuliui dar per sudėtingi. Kartais Kostas himnui pritaiko "Ant kalno mūrai" žodžius ir kažkaip natūraliai net ir iš himno pereina į "Ant kalno mūrai" melodiją, kurią išmokė močiutė ir vaikui labai įstrigo. Ypač žavu klausytis šitų variacijų, kai Kostas turškiasi vonioje arba stovi kampe už reikalą.

Kardas

Jau senokai žiūrėjo Kostas senosios animacijos filmuką apie auksinę antilopę. Baisu jam buvo, daugiau nenori žiūrėt. Po to vis pasakojo, kad ten buvo kardas ir kad jis piktas. O po kurio laiko suvokimas transformavosi, ir dabar jis karts nuo karto pasisako "aš kardas!". Dažniausiai tai būna kontekste, kai jo rankoje kokia šaka, o veide nusiteikusio kovoti piktuko išraiška. O vieną kartą pasilikęs pas babušką, senam visokio gėrio prikrautam garaže, vaikas rado lobį. Nuotrauka viską pasako pati.

Prašymas

Atsisėda Kostas man ant kelių ir nuoširdžiausiu pasaulyje balsu prašo:

- Mama, būk gera, nestatyk daugiau manęs į kampą, man labai nepatinka...

Teko labai atsakingai tartis, kad jis nebeskriaus sesės, o aš nebestatysiu į kampą. Žiūrėsim kiek ilgai sutartis galios. 

Mano mama

- Čia mano mama, - meiliai glaudžiasi sunkią valandą prie manęs Kostas. Tuo metu Vaiva verkia maitinimo kėdutėj, tiesia rankas, prašo susiprast iškelt.
- Čia ne tavo mama, - pratęsia mintį sesei Kostas, - tavo mama močiutė.
Ir dar minties pastiprinimui parodo kur ta močiutė dabar yra.

Piratas

Kostas turi ilgarankovius marškinėlius su rūgščią miną nutaisiusiu, dantis iššiepusiu piratu.
- Piktas, - konstatuoja ruošdamasis vilktis drabužėlį Kostas, - gal jis nori mamos?
- O tu kai supyksti, ko tada nori? - vystau aktualią temą.
- Aš noriu mamos ir tėvelio, - nė nemirktelėjęs atsako vaikas.

Gelbėtojas

Kostas kelios dienos kaip kelis kartus per dieną liepia man:
- Parašyk kaip aš išgelbėjau sesę!
Todėl vykdau vaiko valią.

Leidžiu su vaikais laiką pas močiutę antrame aukšte. Laiptai užbarikaduoti foteliu, kad Vaiva neprieitų prie laiptų, abu vaikai siaučia aplink močiutės lovą, o mes su močiute šį bei tą tvarkom. Staiga pasigirsta Kosto klyksmas:
- Gelbėkit sesę!
Atsisukam - Vaiva kažkokiu būdu prasibrovus pro sunkųjį fotelį, stovi laiptų viršuje su šelmiška šypsenėle ir jau ruošiasi leisti kojytę nuo laipto. Kosminiu greičiu atsidūriau prie mažosios, o paskui kelias dienas visi nuolat dėkojom Kostui, kad jis išgelbėjo sesę. Ir tikrai išgelbėjo.

Darželis. Pradžia

Labai ilgai negalėjau rašyti darželio tema. Turėjo susigulėt.
Rugsėjo 23 dieną Kostas pradėjo lankyti vaikų darželį. Aš žinau, kad dažnai mamom būna sunkiau pradėt vest vaiką į darželį, nei tam vaikui adaptuotis, bet mūsų atvejo šitam reikalui suversti neišeina. Darželio laukiau kaip išganymo, nes Kostui seniai labai reikėjo daugiau veiklos ir vaikų. Jei žaidimų aikštelėje nė vieno vaiko nerasdavom jis apsiverkdavo. Ir dažniausiai tose aikštelėse pastaruoju metu būdavo mažiukai, nes jo bendraamžiai jau kuris laikas leido laiką darželiuose. Namuose su sese vis tiek šiokia tokia trintis, ypač mažajai pradėjus kėsintis į brolio žaislus, todėl supratau, kad visiem bus geriau, jei vyresnėlis turės savo reikalų pagal savo amžių. Stebuklų iš valstybinio darželio nei tikėjausi, nei laukiau, bet supratau, kad pagrindinis dalykas, kurio reikia - gera auklėtoja.
Tai štai su tokiom nuotaikom ir mintim 2013 m. rugsėjo 23 dieną įbrukus Kostui į rankas gėlę auklėtojai ir įsimetus "Vaiko meilės laišką darželiui" išvežiau savo beveik trejų metų turtą "pas vaikus". Darželis senas, "tarybinis", nelabai prižiūrėtas, bet pušyne. O ir vaikas juk ne tai mato, ką mes, suaugę, todėl nesureikšminau. Šiek tiek pasiklydę ir pasiklausinėję susirandam savo grupę. Sveikinamės, prisistatom kas mes ir ko atvykom bei klausiam kur gi mūsų auklėtoja. Ir tada kokių 50 metų asmenybė su aptemptom blizgančiom timpom, peroksidine šukuosena, smailiais baltais aukštakulniais batais iki kelių, užtinusiu raudonu veidu ir tikrai ne nuo peršalimo užkimusiu balsu prisistato esanti auklėtoja. Būčiau buvusi gėlė Kosto rankoje, iš karto būčiau nuvytus. Bet aš tvardausi, mintyse kartoju "tolerancija, tolerancija" ir sakau sau, kad negalima spręsti pagal išvaizdą, gal žmogus serga, tikriausiai pirmas įspūdis apgaulingas. Deja deja...
 Jau pirmą dieną vos Kostas susidomėjo nauja veikla, man pasiūlė pabėgti neatsisveikinus. O prie darželio direktorės durų kaip tik kabėjo straipsnis apie adaptaciją darželyje ir net pabraukta buvo vieta, kur akcentuojama, kad būtina su vaiku atsisveikinti - trumpai, aiškiai, bet atsisveikinti ir tik tada išeiti.
Antrą dieną Kostas man pranešė, kad daržely gyvena žiurkės. Nuoširdžiai pagalvojau, kad kokią pasaką skaitė. Bet kitą dieną Kostas man dar reikšmingiau pranešė, kad daržely gyvena žiurkės ir veda parodyt - beda pirštuku į medžius už lango. Tada aš jau tiesiai klausiu auklėtojos kas čia per žiurkės. O ji ramiausiai man aiškina, kad ji bijo, jog vaikai lips ant palangių ir iškris pro langus, todėl taip juos prigąsdina. Ir ko tiem vaikam lipt ant palangių, jei jie neturi būti palikti vieni? Tų žiurkių gal irgi nebūčiau sureikšminus, bet sureikšmino Kostas. Kaip tik po savaitės ėjom į spektaklį "Buratinas", kur veiksmas užsimezga žiurkei puolant Buratiną. Kostas tik pamatė, pradėjo klykt "bijau bijau" ir išėjom iš salės nė nepradėję žiūrėti. Ir dabar praėjus pusei metų, bėda, kad reikia eiti per Senajį Žvėryno tiltą. Kostui po tiltu šiuolaikinio meno skulptūros panašios į žiurkių uodegas, o žiurkės jam nebepatinka.
Pirmą kartą daržely palikusi Kostą pietų miego, radau jį šlapią iki pažastų ir kalenantį dantimis nuo šalčio tikrąją to žodžio prasme. Anot auklėtojos, jis neleido nei aprengti pižamos, nei užmauti sauskelnių ir visas 2 valandas prasėdėjo lovytėj nemiegodamas. Tai taip niekas tikriausiai prie jo ir nepriėjo. Kaip man paskui Kostą įtikinti, kad daržely su vaikais miegoti smagu? Na nesmagu...
O visa kita jau tik smulkmenos.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vaikai daug ėjo į lauką, o Kostas pradėjęs lankyti darželį daugiau ėmė statyti namų iš lego bei medinių kaladėlių ir pradėjo noriau mokytis apsirengti pats. Darė jie ir paprastučius darbelius - tai spalvino, tai lipdė, tai klijavo. Bet kiekvieną dieną Kostas visą kelią iki darželio nesiliaudavo prašyti "Nepalik manęs, mama", o važiuojant bent panašia kryptimi darželio link susijaudindavo ir verkdavo "Nenoriu į darželį!..". Kitu atveju į tai būčiau reagavusi normaliai, kaip į adaptaciją, bet tik ne šį kartą. Nes kiekvieną - absoliučiai kiekvieną - dieną atsiimant vaiką auklėtoja dvokė rūkalais kaip po gero vakarėlio. Ir per 2 lankytas savaites po trijų auklėtojos laisvadienių ji visus tris kartus buvo pagiringa. Negalėjau tokiam žmogui patikėti savo vaiko. Niekaip negalėjau. Todėl teko imtis priemonių.

Laukite tęsinio.

Troleibusas

Mane kartais pribloškia suvokimas, kaip neapsakomai pasikeitė gyvenimas per pastaruosius 20 metų. Toks blokštelėjimas įvyko ir šiandien, kai Kostas grįžo su tėveliu pilnas įspūdžių - jis važiavo troleibusu! Ir bilietėlį pirko, ir žymėjo, ir kėdėj sėdėjo, ir durys pačios atsidarė, ir net sugedusį troleibusą matė. O mano vaikystėj tiek pat įspūdžių būtų sukėlęs pasivažinėjimas lengvuoju automobiliu...

Mokyklėlės spektaklis

Kostas dalyvavo "Strazdanėlių" mokyklėlės spektaklyje "Vištytė ir gaidelis". Jam buvo pasiūlyta atlikti bitės arba boružiuko vaidmenį. Jaunasis artistas pasirinko boružiuką. Mokytoja sakė, kad pamokėlėse puikiausiai viską išmoko, ir lakstė, ir slėpėsi, ir tupėjo, ir bėgo. O per paskutinę repeticiją pareiškė "nenoriu bėgioti" ir stovi kaip įkastas. Klausinėjom abi su mokytoja kas nutiko, kas nepatinka, kas nedrąsu. Žmogus nieko neaiškina, tik "nenoriu" ir viskas. Todėl per patį spektaklį prieš vabzdžių vaidmenį mokytoja klausia Kosto:
- Lakstysi scenoje?
- Nelakstysiu.
- O stovėsi?
- Stovėsiu.
Taip ir pastovėjo mūsų žavusis artistas-boružiukas. Nei verkė, nei lakstė. O namie visų spektaklio veikėjų dainas dainuoja nuolatos. Gal kada nors papasakos kas ten jam buvo.

Kovo 11

Kaip mes šventėm Kovo 11 dieną rašiau Vaivos bloge, taigi nesikartosiu. Bet pridėsiu, kad Kostas puikiai atpažįsta Lietuvos himną ir Lietuvos vėliavas. Tiesa, juos abu vadina paprastai - Lietuva. O "Strazdanėlių" mokyklėlėj šventės išvakarėse Kostas per dailės pamokėlę piešė Gedimino pilį. Labai ji man graži ir patriotiška, todėl kabo namie ant sienos. Pasirodom ir čia.

"Mano batai buvo du"

Prieš metus kelis kartus bandžiau vesti Kostą į teatrą. Bet toliau nei salės durys taip nė karto žmoniškai ir nenuėjom, o daugiausia laiko praleidom laipiodami laiptais fojė. Tad padarę metų pertrauką pabandėm vėl. Pasirinkom trumpą muzikinį vaikišką spektakliuką Vilniaus mažajam teatre "Mano batai buvo du". Ir neprašovėm - visą spektaklį vaikas žiūrėjo beveik nemirksėdamas, plojo kur reikėjo, šaukė, kur priklausė, o po visko labai nenorėjo eiti namo. Kadangi neatsargiai nupirkau spektaklio dainelių CD, tai jau trys savaitės kaip jokios kitos muzikos namuose klausytis negalima ir visi namiškiai puikiai žino ne tik daineles, bet ir tai, kad reikia atsiprašyti ir tada dingęs batas grįš.

Ištiktukai

Kostui labai patinka ištiktukai ir bet kokie veiksmų įgarsinimai. Knygutėje paršiukai darinėja duris: bum, trinkt, virst. Šitą vietą turiu skaityti mažiausiai 3 kartus. Kitoje knygutėje žvėreliai kasa anglis: taukšt, taukšt, drrr, drrr. Ir čia be pakartojimų neišsisuku. Turim atmintį lavinantį žaidimą, kurį trumpai pažaidęs, Kostas su malonumu tvarkosi, nes į maišelį kortelės su žvėreliais krenta mamai įgarsinant skirtingais garsais: pliumpt, šlumšt, pum, keberiokšt, šlept ir pan. Ir kitus žaislus tvarkosi jis su entuziazmu, jei tik padeda mama ir įgarsina kritimo garsą.
Vieną kartą vonioje bešluostydama Kostą sakau:
- Mano šlapias vaikas numeris vienas.
Dabar kiekvieną kartą šluostydama turiu taip jį vadinti, o jis krykščia iš laimės.

Patriotas

Sausio 13 d. išvakarėse močiutė per televiziją pamatė, kad Nepriklausomybės aikštėje deginami laužai. Nedelsdama apsirengė, susipakavo Kostą ir išsivežė jį pasižiūrėti. Grįžo abu atsiduodantys laužu, bet laimingi.
Kitą dieną toje pačioje Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo iškilmingai pakeliama Valstybinė vėliava, palydint šautuvų salvėms ir pučiamųjų orkestrui. Pamaniau, kad reikia tęsti vaiko patriotinį auklėjimą, todėl nusivedžiau Kostą pažiūrėti. Jam labai patiko ir vėliavos, ir policininkai, ir kareiviai, ir pučiamųjų orkestras. Pradžioj pareiškęs, kad šautuvų salvių bijos, jas labai smagiai išklausė. Gal dėl  ilgos aiškinimo valandėlės, kad šaus tik į orą. Grįždami namo dar pastatėm miniatiūrinį besmegenį ir pasivoliojom sniege. Kostas dar ilgai pasakojo, kad matė kareivius, buvo trys vėliavos ir trys bum į orą, o periodiškai vis paprašo "noriu Lietuvos". Ir tenka mamai giedoti himną, pavyzdžiui, vonioje šluostant vaiką.

Kad pasimyluotų

Kostas pradeda žerti perliukus, bet jei greit neužfiksuoji, pasimiršta. Todėl skubu konspektuoti bent kelis šviežiausius.

Naujuosius metus sutinkant kėlėm taures kas su šampanu, kas su kompotu. Bandėm tai daryt inteligentiškai, iš tolo mirkteldami vienas kitam.
- Noriu, kad pasimyluotų! - pasipiktino tokiu santūrumu Kostas ir teko skambiai susidaužti taurėmis visiem kartu vienoj krūvoj.

Remontuojam Kostui traukinuką. Tėvelis bando pritaikyt sąvaržėlę, o mama pasiūlo panaudot virvelę, į ką gauna rūstų tėvelio žvilgsnį.
- Tos moterys... - bando gelbėt situaciją mama.
- Taaaaip, - žinovo tonu sutinka mažasis vyrukas.

Mama gavo dovanų papuošalų komplektą - didelį kaklo pakabuką ir mažesnius auskarus. Užsiropštė Kostas ant kelių, pasižiūrėjo į papuošalus ir apsidžiaugė:
- Čia mama, o čia vaikučiai.

Kūčios ir Kalėdos 2013 bei Naujieji 2014

Kūčioms tradiciškai artimiausi gausūs giminės rinkomės pas Kosto dėdę Igną. Kostas kartu su Vaiva smagiai pozavo fotosesijai prie eglutės, linksminosi pats ir linksmino kitus. Vaikinas labai apsidžiaugė, kai atvažiavo Ditė - ją kvietė ir bėgti, ir lipti, ir apsikabinęs sėdėjo, ir bučiavo, ir net saldainiu pasidalino. Kūčių vakarienės nelabai ką paragavęs, nubėgo tikrinti triušio narvo. Kalėdų Senelio laukė žiūrėdamas pro langą ir labai apsidžiaugė didelius maišus prie vartų pamatęs. Traukė iš jų dovanas ir visiem dalino. O namo važiuoti visai visai nenorėjo...

Kalėdų rytą po eglute patikrinęs dovanas, Kostas  labiausiai apsidžiaugė ne knygutėm ar žaidimu, o raudonu sniego kastuvu. Pareiškė, kad dabar eis kast. Kol įtikinom, kad sniego lauke tai nėra... 

Nustebau, bet Kostas sutikdamas Naujuosius kuo puikiausiai sulaukė vidurnakčio. Susižavėjęs žiūrėjo į fejerverkus pro langą, bet kai aprengėm ir išvedėm į balkoną - išsigando. Na ir gerai, namie trimečiui saugiau. Po fejerverkų pabaigė šventinį kompotą ir per minutę lovoje saldžiai užmigo. Va čia tai Naujųjų sutikimas!