Kalėdų Senis 2013 Nr. 2

Į "Strazdanėlių" mokyklėlę irgi atėjo Kalėdų Senis. Prigužėjo pasipuošusių vaikų į salę. Visi smalsūs, dalyvaujantys, o Kostas pirmose eilėse. Ir plojo, ir šoko, ir ratelyje sukosi. Man smagu, kad jis toks drąsus vaikas. Ir Kalėdų Senio neliko nepastebėtas. Beje, Senis toks meniškas - su keista kepure, kailiniai lyg iš paukščio plunksnų, o dovanos senutėliam lagamine sudėtos. Iš to lagamino vaikams meniškas Kalėdų Senis traukė meniškas dovanėles - garso plokšteles ir skanutėlius obuolius. Oi kaip mažuliai juos triauškė - ir skanu, ir sveika.

Kalėdų Senis 2013

Tradiciškai belaukiant Kalėdų, į šventę pakvietė tėvelio bendradarbiai. Gražu buvo žiūrėti, kai sugužėjo visas būrys 3-4-5 metų vaikų. Ir visi tokie dalyvaujantys, reaguojantys, tokie mieli ir skirtingi. Kostas kaip visada norėjo daryti viską pirmas - ir traukinuku važiuoti, ir į ratelį stotis, ir prie žemėlapio griūti, ir mėgstamiausią spalvą pasakyti. Šiemet Kalėdų Senio visai nebijojo, kabinosi paprašytas jam ir į barzdą, ir į paltą. Ir dovana labai tiko ir patiko - iš karto iškraustė kuprinę-varlę, liepė išpakuoti mašiną rusišku užrašu "avaryinaja", susigrūdo į burną čiulpinuką ir su kuprine ant pečių išlėkė lakstyti ilgais koridoriais.

3 metai

Kostas dabar toks ir mažas, ir didelis vienu metu. Prarado kūdikišką putlumą, išstypo, nustojo gerai valgyti, bet lakstyti, šokinėti, griuvinėti, vartytis ir kitaip dūkti nenustojo. Tik spėk skalbti jo kombinezoną...
Kostukas labai išgudrėjo, vis kai pasako ką nors, tai tik po gero laiko susivoki, kad va šitą mintį turbūt pasigavo iš ten ar iš ten, kur mes buvom prieš oho kiek laiko.
Kosto žaislų favoritai neabejotinai išlieka mašinos. Tiesą sakant per mašinas jis suvokia bemaž visą pasaulio tvarką. Didelė mašina - mama, maža - vaikutis. Maža mašina prie didelės - geria pienuką. Migdyt Kostas į lovą nešasi irgi ne meškutį ar šuniuką, o mašiną. Mašinos žiūri kaip jis valgo, rengiasi ir dantis valosi. Mašinos keliauja mamos kišenėje į lauką kartu su juo, nes paties rankos užimtos. Mašinos būna piktos, liūdnos ir linksmos. Bet svarbiausia, kad mašinų būtų daug, jos darytų strykt ir niekas nesikėsintų į sofą, nes "čia važiuoja mašinos!".
Kostas dabar didelis mamos padėjėjas. Blynų tešlą maišo, aliejų į keptuvę pila, blynų tešlą į karštą keptuvę pila, varškėčius į karštą vandenį deda, maltinukus formuoja ir į keptuvę deda, košę maišo, sulčių pakelį atsisuka ir įsipila, o jei puodelio neranda, tai susiorganizuoja, na kad ir sesės košę išpila, puodelį praskalauja ir iš jo geria. Kostas indus plauna, grindis siurbia ir šluoja, šiukšles neša, skalbinius džiauna. Sakytum tikras vaiko išnaudojimas. Na, bet už tai atlygio pareikalauja turkšdamasis vonioj būtinai su smarkiai bėgančia šilto vandens srove, naudodamas muilą pagal paskirtį ir ne pagal paskirtį tokiu būdu, kad sutirpsta mažiausiai per savaitę naujas gabaliukas. Beje, muilas, kaip ir kremas, Kostui ypač patinka, tiesiog dreba kaip jam abiejų reikia. Jis net atskirą žodį sugalvojo kremam ir lūpų balzamam - "teptukas".
Kostui labai patinka raustis mamos rankinėje. Ten yra du traukos objektai - piniginė su kvitais ir nuolaidų kortelėm bei kosmetinė. Jei tik leisčiau, jis būtinai išeidamas iš namų kaskart pasiraudonintų lūpas. Ta proga išsiaiškinom, kad jis berniukas, o sesė mergaitė, nors vis tiek ją vadina "jis".
Faktai: 96,5cm, 16,5 kg, 16 cm pėda.

Gimtadienis (2013)

 Kostui jau treji. Tradiciškai šitokį svarbų jubiliejų šventėm 3 kartus -  su dėdės Igno šeimyna ir seneliu Romualdu namuose, su babuška pas ją namuose ir su vaikais kamuoliukų kambary.
Gavęs dovanų iš tetos Linos rankų Kostas tiek negalėjo atitraukti akių nuo dėžės, kad bučiavosi nusukęs akis į dovaną tiesiog automatiškai sudėjęs lūpas. Išpakavus dovaną vaiko nebeliko - įlindo į kitą kambarį, kur naujos mašinytės važiavo ant naujų pieštų gatvių. Iškrapštėm Kostą tik žvakučių ant torto pūsti. Na ir dar atsisveikinti - ir ne veltui, nes senelis Romualdas pasirodo ne tik finansinę paramą atnešęs buvo, bet kišenėj dar ir kabrioletą saugojo. Dabar tai viena mylimiausių mašinų autoparke.
Pas babušką buvo smagu pasiaust, pavalgyt ir filmukus pažiūrėt. Dainuojantis antinas, žviegiantis kai paimi už galvos, kėlė juoką Kostui ir siaubą tėvams, tad greitai buvo išimtos baterijos ir pats paukštis paslėptas.

Kamuoliukų kambarys, žinoma, buvo smagiausia gimtadienio dalis. Su Kostu kartu linksminosi, žvakutes pūtė ir tortą valgė Ainaras, Liutauras, Magdė, Elzė, Miglė, Vytė, Motiejus ir Jurgis. Kostas 2 kartus susitrenkė lūpą, vieną kartą nusibrozdino kaktą ir vieną kartą užsigavo koją. Bet tai jo nuotaikos nė kiek nesugadino. Tebūnie šėlsmas!

Atmintis

Mane Kostas dažnai nustebina tuo, kiek jis atsimena. Jau nuo vasaros, kai važiuojam pro Katedros aikštę, kur paskutinį kartą laiką leidom Kalėdų laikotarpiu, nuolat klausia:
- O kur sniegas? O kur eglė?
O kai važiuojam pro Onos bažnyčią, visada praneša:
- Čia su močiute buvom!
Ir tikrai ten buvo. Vieną kartą. Birželio mėnesį.
Kostas puikiai atsimena nuo ko ką gavo dovanų. Burzgia burzgia su kokia mašinyte ir ateina rimtu veidu sakydamas:
- Šitą Šarūnas atnešė/močiutė davė/tėvelis pirko ir pan - ir toliau eina burgzt.

Meilė

Kostas nors labai judrus ir aktyvus berniukas, bet reikalaujantis labai daug meilės. Ištikus pykčio priepuoliui geriausiai nusiramina mamos glėbyje, nors ir ilgokai parėkęs. Kai susipykstam, aš jam vis sakau, kad labai myliu, bet toks elgesys man nepatinka. Finale susitaikom apsikabinę ir pasibučiavę. Nenuostabu, kad pasimylavimų ypač daug prireikė, kai atsirado sesė, bet meilės poreikis nė kiek nesumažėjo ir apsipratus su nauja maža namų gyventoja. Iki šiol meilės prisipažinimų iniciatore buvusi tik aš, vakar sulaukiau netikėto spontaniško apsikabinimo ir prisipažinimo:
- Aš tave labai myliu.
Nelengva buvo pro ašarų rūką toliau auti sūneliui batus.

Noriu džiaugtis

Sėdi Kostas lūpą patempęs, nelaimingas, nes reikia ruoštis miegot.
- Noriu džiaugtis, - sako.
Pasirodo, tai buvo prašymas tėveliui pakutent. Ir nušvito vaiko veide šypsena.

Važiuojam su reikalais per miestą panašiu keliu, kaip į darželį.
- Nenoriu į darželį! - susijaudina Kostas.
- Tikrai nenori? - klausia tėvelis.
- Nenoriu!
- О gal važiuojam į darželį? - neatsoja tėvelis.
- Neerzink vaiko, - pareiškia lūpą patempęs Kostas.

Atsikėlėm po pietų miego, susitvarkėm ir uždariau miegamojo duris.
- Neuždaryk durų, zuiki! - liepia man sūnelis.
Ir tampa absoliučiai aišku, kokiu meiliu vardu aš jį dažniausiai vadinu.

Bėgo Kostas, užkliuvo, nugriuvo, užsigavo.
- Aš gyvas, - stena keldamasis ir trindamas skaudamą vietą vaikas.

Žodynėlis:
Vojanganglis - voratinklis;
Gebemotas - begemotas;
Nufofogavok - nufotografuok;
Kontentejis - konteineris;
Zimbivėlis - žibintuvėlis.

Mokyklėlė "Strazdanėlės"

Kad jau nevedu Kosto į darželį, tai vėl po daugiau nei metų pertraukos nuvedžiau į mokyklėlę "Strazdanėlės". Pradžioj pasikuklinęs ir atsisakęs nusiauti batus, pastebėjęs pusę dailės pamokėlės, vaikinas pagaliau prisijungė prie grybo lipdymo iš plastilino. Ilgių ilgiausiai lipdė ir tobulino kažin kokį kosminį grybą ir atsisakė jį palikti. Taigi su grybu nužygiavom į muzikos pamokėlę. Kiek pasikuklino ir muzikos pamokėlėj, bet taukšintys žmogeliukai sušildė atmosferą ir čia - toliau Kostas visur noriai dalyvavo. O į kineziterapiją vaikino eiti raginti nereikėjo - ten juk ka-muo-liai! Visus pratimėlius Kostas atliko su užsidegimu ir vis "aš pirmas!": ant kamuolio spyruokliavo, kaip lėktuvas skrido, per bėgius ėjo, su įsivaizduojamu siurbliu siurbė ir lapus iš siurblio kratė, kamuoliukų baseine maudėsi ir sutvarkyt jį išsimaudęs padėjo. Po šitokio pasisekimo vaikinas vėl užstrigo su grybu dailės kabinete, kur belipdydamas pareiškė, kad jam čia patinka ir jis čia liks. Tik dūkimas su panašaus amžiaus kolega atitraukė nuo tokios reikšmingos veiklos. Jau gerokai vėliau susiprotėjom, kad į teatro pamokėlę taip ir nenuėjom, tad širdagraužiui nuraminti nusipirkom plastilino ir dabar minkom ir minkom namie.

Vaikų dalybos

Kostas labiausiai mėgsta eiti miegoti su mama. Grįžo tėvelis vakare po darbo, pavakarieniavo, vaikams jau laikas vakariniams ritualams prieš miegą.
- Na, kurį vaiką renkiesi, tėveli? - klausiu.
Tėvelis nespėjo nė mirktelt, kai Kostas riktelėjo:
- Šitą vaiką! - ir bakstelėjo sesei į kaktą.
Beliko tik skambiu juoku patvirtinti vaiko pasirinkimą.

Baimės

Kostas yra drąsus berniukas. Bet turi dvi aiškias baimes. Pirmoji tradicinė - bijo tamsos. Į tamsų kambarį kviečia eiti kartu, užmigti nori su lempele. Kita baimė įdomesnė. Ji pavadinimu "Gustavo enciklopedija". Taip, tai ta pati daug apdovanojimų pelniusi pažintinė laida vaikams. Prieš maždaug metus Kostas pradėdavo verkti vos tik pasigirsdavo užsklandos muzikytė. Vėliau muzikytę išklausydavo, bet vos pasirodydavo įžymioji grubioji animacija - iš karto pradėdavo šaukti "išjunk!". Dabar muzikytė, animacija ir pažintinės laidelės tinka ir patinka, bet vos tik Gustavas pažada gaminti valgį, vėl pasigirsta "bijau, išjunk!". Sakytum kokia kulinarinė baimė, bet Beata ar Oliveris gamint gali, slėptis nereikia. Na, laukiam kol ir Gustavo kulinarinės rubrikos baimę išaugs.

Palanga 2013

Kaip ir kasmet, rugsėjo pirmąją savaitę važiavom į Palangą. Kostas visą Palangą išvažinėjo balansiniu dviratuku, o Vaiva savo vežimėliu.
Bent du kartus klausėm dūdų orkestro parke. Ir bent du kartus Kostas sušlapo jūroje su visais drabužėliais. Vaikinui labai patiko braidyti ir bėgioti nuo bangų, bet kai kurios bangos pasirodė greitesnės. Pirmą kartą statėm su vaikinu smėlio pilį - tokią kaip tigriuko knygutėje, tik dar gražesnę.
 Kostas atrado telefonus-automatus. Prie kiekvieno tokio objekto reikėjo užsilipti, paspaudyti mygtukus ir paklausyti garso ragelyje. Kai nebūdavo telefonų-automatų, tiko ir tiesiog mokėjimo automatai.
Vieną vėlų vakarą išsikrapštėm per lietų pasivaikščiot iki parko. Kostas kiek niurzgėjo, tai sakėm, kad einam gulbių ieškot. Ir mūsų su močiute nustebimui, tik pasukus prie tvenkinio, tiesiai į mus atplaukė balta gražuolė paukštė. Tik vienas Kostas nė kiek nenustebo. Batono nebuvom pasiėmę, bet gulbei labai tiko ir obuolys - Kostas ir pats valgė, ir gulbei metė.
 Ir šiemet atostogos nepraėjo be traumų - Kostas griuvo ant savo paties dviratuko ir gerokai nusibrozdino žandą. Iš karto po to paskelbėm apsauginių šampano kamščių paiešką. Močiutė vieną rado krūmuose prie jūros, o kitą jau tik Vilniuje šventėje susiorganizavom.
Triušiai namo, kuriame gyvenome, kieme šiemet daug džiaugsmo nekėlė - tik vieną kartą nešėm kopūsto pagraužt. Užtai su kaimynų berniuku gaudynių buvo bėgt smagu. Ir taip pat smagu su dviratuku važiuoti mediniais pajūrio takeliais - nuo mūsų tako iki pat tilto į jūrą, o nuo jo - iš karto prie fontano ir bėgti atbraila apie jį.
 Paskutinės atostogų dienos rytą Kosta atsibudo, ir pareiškė, kad nori namo pas tėvelį. Ir visą kelią į Vilnių vis klausinėjo kur tėvelis. Smagu, kai norai ir galimybės sutampa.

Blynai

Kostas mėgsta blynus. Močiutė jį kalbina:
- Valgysi blynų?
- Valgysiu.
- Didelių ar mažų?
- Didelių!
- Su uogiene?
- Su uogiene.
- O kas tuos blynus keps?
- Mėnulis! - kiek pagalvojęs atsako mažasis knygučių skaitytojas.

Komandos

Ryte atšlepsėjus mažoms Kosto kojytėms prasideda komandų maratonas (užrašyta iš karto išvertus į lietuvių kalbą):
- Nenoriu rengtis.
- Ne, nenoriu keistis sauskelnių.
- Nenoriu košės! - iš karto po to sulapnojamas visas dubenėlis.
- Nenoriu cinamonų! - ir iš karto po to: - Noriu pats berti cinamonus!
- Noriu į lauką! - Ne, nenoriu į lauką!
- Nenoriu mautis batų!- Nenoriu šitų batų!
- Noriu paspausti mygtuką! - Ne, nespausiu mygtuko!- Aš pats norėjau paspaust mygtuką!
- Nenoriu valgyt. - Nenoriu mėsos. - Duok mėsos. - Ne šitą, kitą!
- Noriu sulčių. - Noriu ne šitų, kitų sulčių! - Noriu šaltų sulčių!
- Ne, nesivalysiu dantukų. - Noriu pats valytis! - Ne šitą pastą, kitą! - O dabar mama valysis!
- Nenoriu miegot. - Nenoriu į lovytę.
- Nedainuok. - Noriu kad "šarkas varnas" padainuotum.
- Palaikyk ranką.
O šitų komandų fone dar nuolatiniai palakstymai ne ten, kur tarėmės, trinktelėjimai kam papuolė sudraudus netinkamą veiklą, griuvimai ant grindų, kai vis dėlto pasiekiamas mamos numatytas tikslas, pvz. banali vonia, ir dar nuolatinis sesės verkšlenimas vos tik ją kur nors padedi. O padedi, nes kažkodėl šlepetės plaukioja klozete, koridoriuje išmėtyti juodu tepalu pradėti tepti balti batai, snarglys tįsta iki žemės, kreidelėmis apipieštos sofos ir pradėta kita fantazijos ribų neturinti veikla.
Vis dažniau pagalvoju, kad tuoj nuvažiuos stogas jei aš kam nors tų mylimų vaikų nepriduosiu. Na bent trumpam :)

Išmatavau

Patikrinau Kosto spintą ir supratau, kad pritrūksim šiokios tokios apragos. Ta proga nusprendžiau vaikiną išmatuot. Fiksuojam faktus: ūgis 93 cm, koja 16 cm, galvos apimtis 51 cm, svoris 16 kg.  Visai neblogas žmogeliukas :)

Auklius

Kostas nuolat sukinėjasi apie sesę. Tai glosto, tai bučiuoja, tai barškutį pabarškina, tai rankytę patampo, tai pakelt bando, tai čiulptuką duoda, paskui atima, tada vėl duoda. Rytais jau tradicija tapo pirmas klausimas "kur sesė?" ir pareiškimas "nejeikia pupuja", kai prispaudžia reikalas paglostyt mažulę. Kai sesė nemiega, Kostas džiaugsmingai konstatuoja "žiūūūri, nemiega!", labai gražiai ištęsdamas "ū". O kai sesė pavalgius ima dairytis, klausia: "pavalgė, ačiū?". Jis taip gerai viską žino apie sesę, kad močiutei guldant mažulę į vežimėlį ir tikintis pasupus užmigdyt, Kostas labai rimtai paliepė:
- Nedėk, rėks!
Ir buvo šimtu procentų teisus.

Eilėraščių asociacijos

Skaitau Kostui nemažai eilėraštukų. Jis piktybiškai nekartoja ir man atrodo, kad nelabai jam patinka. Na nebent tie, kuriuos sugalvoju užbaigti kokiu nors įsimintinu garsu į temą, pvz. "mūūū", "zzz", "niam niam niam" ar pan. Bet per pastarąsias savaites gavau įrodymų, kad viską tas mano vaikas girdi ir įsimena. Tik nebuvo reikalo anksčiau pasirodyt, kaip tam žemaičiui.

Atvežė Kostui senelis žirnių. Močiutė išgliaudė, išvirė sriubą ir vis aiškina, kad čia žirniai. Pradžioj valgęs sriubą abejingai, staiga nusišypsojo ir pareiškė:
- Du gaideliai, du gaideliai!
Man beliko užbaigti "baltus žirnius kūlė".

Vartom knygutę apie mašinas - visureigiai, motociklai, traktoriai...o tarp jų kiškis graužia morką. Rodau į šitą gyvūnėlį ir klausiu kas čia. Kostas net nesusimąstęs atsako "opa opa opa pa". Ir taip ne vieną kartą. Sukau sukau galvą, prie ko čia tas žirnis ir pupa, o pasirodo jis kitą ketureilį įsiminęs:
"Ožį vysim iš darželio,
Ožiui duosim morką žalią.
Opa opa opa pa -
Ožiui morka, tau pupa".

Druskininkai 2013

Užgriuvus karščiams išsiruošėm į Druskininkus. Pasisekė susirast gyvenimą patobulintam namelyje ant ratų nuosavo namo kieme, todėl Kostas nuo pat ryto basas lakstė po žolę, rankiojo nukritusius obuoliukus, tyrinėjo sraiges, čiupinėjo varles, uostė (ir skynė - būkim atviri...) išpuoselėto darželio gėles, spardė kamuolį, maudė dubenyje mašinas, tikrino, ar inkilėliuose nėra paukščiukų, rankiojo akmenukus, suposi sūpynėse ir kitaip dūko. Netoliese esančiame miške rinko ir valgė mėlynes, nors žemuogės buvo skanesnės, tik mažai buvo. Vakare vaikas juokėsi, kai mama delnais gaudė uodus. O

kai išeidavom pasivaikščioti į nuostabiai sutvarkytą kurortinį miestelį, tapdavom tiesiog žvaigždėmis, į kurias visi atsisuka - į Kostą dėl jo balansinio dviratuko, o į mane dėl Vaivos nešioklėje. Toks jausmas, kad Druskininkai tokių agregatų niekad nebuvo matę.

Kostui labai patiko grojantis ir šokantis fontanas, žiūrėjo į jį lyg užburtas. Ir akmeninį kamuolį lietė susižavėjęs.

"Girios aido" muziejuje tikėjausi, kad vaikinas džiaugsis didelių žvėrių iškamšom, bet jam labiausiai patiko ežiukai ir voverytės. Na ir dar šernų galvos  - gal dėl didelių šnipų. O muziejaus geriausia dalis neabejotinai buvo pieštinis filmukas su paukščių balsais ir pavadinimais. Žiūrėjom net 2 kartus, o Kostas ramutėlis sėdėjo man ant kelių.

Nemuno pakrantė ir naujasis tiltas susilaukė susižavėjimo dėl garlaivio ir laivelių. "Spotinis aivejis!" - apsidžiaugė Kostas, pamatęs pralekiančią su purslais motorinę valtį. Ir į vandens parko atraminį vamzdį vaikas buvo susiruošęs įlipt. Beje, ir prie vandens parko, ir prie upės, ir prie ežero Kostas vis kartojo kad nori praustis. O kai finale atvažiavom į naująjį paplūdimį, vos įkalbėjau kelnes nusimaut žaidžiant ant smėlio, o artyn vandens nė iš tolo nesutiko eiti. Nors vaikų besipliuškenančių buvo. Matyt nerimta kompanija pasirodė. O gal mamos su močiute pernelyg gerai į galvą įkalta "atsargiai, vanduo, gali įkrist".

Bet neabejotinai atostogų vinis buvo naujas atradimas pavadinimu LEDAI. Iliustracijoms komentarų nereikia.

Neišsenkanti energija

Visada stebėjausi kiek Kostas turi energijos. Gali valandų valandas lakstyti, šokinėti, čiuožinėti, kasinėti, ridenti, tyrinėti, straksėti, važinėti, ropinėti, ar varinėti kamuolį po visą kiemą ar butą. Tikiuosi užaugęs jis nepavirs tingiu, nerangiu ir amžinai pavargusiu lodyriu, į kurį laikui bėgant pavirto jo tėvelis.

O kol kas jūsų dėmesiui tiesioginė transliacija iš smėlio dėžės su nenuilstančiu kasinėtoju. Jūsų statymai kada gi jis pavargs kasinėti priimami jau... DABAR:

Perliukai

Guli Kostas lovoje, žiūri į lubas ir staiga sako:
- Čia mūsų namai, čia mes gyvenam, - ir kiek pagalvojęs džiugiai priduria, - čia inkilėlis!

Kostas iš kaimynų gavo padėvėtą didžiulį automobilį. Juodą mersedesą. Burzgė burzgė su juo, tada pasiėmė panašaus juodumo mašinytę, privažiavo su ja prie dičkio merso ir pareiškė:
- Žiūrėk, čia mama, o čia vaikutis.

Prieš miegą Kostas lovoje užsimanė gert. Tėvelis standartiškai atnešė vandens puodelį. Paragavo mažulis, išsirito iš lovos, rimtu veidu pranešė "aš ateisiu" ir išskubėjo su reikalais. Grįžo iš virtuvės nešdamas litrinį "ice tea" butelį. Teko nusižengt visom dantukų taisyklėm ir apdovanot vaiką retai pasitaikančiu gėrimu už pastangas.

Žodynėlis:
Adiutė - knygutė;
Agyt - valgyt;
Bakaka - babuška;
Ditukas - dviratukas;
Kabauba - greitoji pagalba;
Kasa - ekskavatorius;
Obaktas - garbanotas;
Sedynia - saldainis;
Sesynia - sausainis;
Siumelis - sunkvežimis.

Standartiniai klausimai

Mokau Kostą atsakymų į standartinius klausimus:
- Kiek tau metų?
- Du puse!
- Kuo tu vardu?
- Ne!
- Gal Kostas?
- Kota.
- O kokia tavo pavardė?
- Telelis Mirononas, - tada kiek laiko pagalvoja ir prideda, - o mama panda!
Gerai, kad pandos šaltinis, t.y. mėgstama knygutė apie tigriuką, aiškus.

Pergudravo

Kostas su dviratuku smagiai važinėja per duobes, akmenis, kelmus, šakas, kankorėžius ir kitas kliūtis. Kuo kliūtis rimtesnė - tuo smagiau. Aišku, labai nori važiuoti ir per balas. Draudžiau, aiškinau, kad negalima, nes batai bus šlapi ir reikės eiti namo. Ir vieną dieną Kostas su toookiu džiaugsmu pervažiavo per balą pakėlęs sausas kojas į šalis, kad supratau - pergudravo. Per balas važiuoti nebėra kaip drausti.

Sesės raidė

Kostas dar neturėdamas dvejų metų puikiai išmoko visas didžiąsias raides ir skaičius iki 9. Dabar susidomėjimas sumažėjęs, bet stengiuosi nuolat viena ar kita forma pakartoti, kad naudinga informacija neišgaruotų. Prieš miegą skaitom knygutę "Pifo nuotykiai naujoviškai". Rodau pavadinimo raides viršelyje ir klausiu kokia tai: "P", "I", "F" pasako neužsikirsdamas, o ties lengviausia "O" susimąsto.
- Sesės! - staiga nudžiunga vaikas. Na tikrai, "O" taigi rožinės spalvos.

Pamoka

Kai Kostui nedrąsu, pavyzdžiui, įeiti į tamsų kambarį, jis save drąsina:
- Nebijau, - nors tvirčiau įsikimba man į ranką.
Valgydamas Kostas turi jau seniai neišgyvendinamą įprotį kai atsigeria, likutį išpilti ant stalo ir gilią balą smagiai tekšnoti ranka taip, kad aptaško viską maždaug 3 metrų atstumu. Vis aiškinu ir aiškinu kodėl tai blogai, kartu valom, kartu persirengiam ir kartu pasižadam daugiau taip nedaryti...iki kito karto. Ir vieną kartą pavargusiai mamai kantrybė trūko - aprėkiau vaiką kaip kokia žiežula. Paskui apsikabinom, susitaikėm, vaikas prisiglaudė ir sako:
- Nepiktas mama...
Suspaudė širdį ir dabar jau mama sau pažadėjo daugiau taip nedaryti. Taip ir moko mus mūsų vaikai.

Pastabumas

Vykdom su Kostu vakarinius ritualus vonioje kaip kas vakarą, ir staiga vaikas tik strykt man nuo kelių ir rodo į grindų plyteles net susijaudinęs:
- Zėk, cia H! - tikrai matau iš plytelių tarpelių susidedančią raidę.
- Zėk, cia bėgiai! - brūkšteli pirštuku per plytelių tarpą.
- O cia X! - apsidžiaugia mažulis plytelių sujungimu. O paskui kiek pažiūri kitu kampu ten pat ir praneša:
- Cia din-dan! (t.y. bažnyčia arba kryžius).
Niekad nebūčiau pamaniusi, kad tiek atradimų galima padaryti tiesiog ant elementarių vonios grindų plytelių.

Dviratukas

Atšilus orams įtaisėm Kostui balansinį dviratuką. Gerai, kad susiprotėjom į kompaniją iš karto ir šalmą nupirkti. Nors dėl šalmo Kostas bando prieštarauti ir derėtis "nejeikia samo", bet  vis dėlto noras važiuoti nugali. Jau pirmą dieną Kostas nauju žaislu važinėjo visą dieną kolektyviniame sode. Šiek tiek kentėjo močiutės bijūnai, bet laimės ir krykštavimo buvo tiek, kad net gėlių auka ne tokia skaudi.

Pisija, pababa ir gaisinė

Kostas labai susidomėjo mašinomis su švyturėliais. Taip susidomėjo, kad ėmė jas net skirti vieną nuo kitos. Išgirdęs gatvėje bet kokią kaukiančią sireną garsiai svarsto:
- Pisija (t.y. policija)? Pababa (t.y. greitoji pagalba)? Gaisinė (t.y. gaisrinė)?
Kartą tamsesnį vakarą Kostas su močiute važiavo namo ir kelią jiems užtvėrė policijos mašina su švyturėliais, mat priekyje buvo avarija. Močiutė paaiškino, kad čia policija, kažkas atsitiko, todėl reikia apsisukti ir važiuoti kitu keliu. Vaikas visas susijaudinęs visą vakarą ir kitą dieną vis pasakojo, kad "kaskas atitiko, pisija avaziavo", todėl dabar policija visuomet palydima patvirtinimu "kaskas atitiko". Į kompaniją paaiškinom, kad greitoji pagalba važiuoja tada, kai kažkas serga. Vaikui tai visai tinka, ir dabar jis konstatuoja "pababa, kaskas sejga".
Atėjus vasarai atsidarėm langus, todėl namus užplūdo garsai iš gatvės. Tik išgirdęs kokį rimtesnį burzgesį, mažulis iš karto susirūpina, kas tai galėtų būti:
- Tojaja (motoroleris)? K-k-k-kas (motociklas)? Potinė asina (sportinė mašina)?
O lakštingalų dainos iš miško mažo vyruko visai nedomina...

Dveji su puse

Šiandien Kostui dveji su puse metukų. Ta proga pasidžiaugsiu, kad mūsų judruolis-aktyvuolis pradėjo pamažu domėtis ir menine veikla. Tam labai pasitarnauja dėdės Igno šeimynos dovanota piešimo lenta. Ji visada jam pasiekiama su įvairiaspalvėm kreidelėm. Kitas piešimo priemones, deja, tenka duoti tik su griežta priežiūra, nes vaikinas niekaip negali susitaikyti su tuo, kad ant fotelių, sofų, grindų, stalų ir sienų nepiešiam, o piešiam tik ant popieriaus...

"Traukinukas". Ratų, dūmų ir dėdės su kepure autorius Kostas.

"Dideli ir maži ratai bei dėdė su kepure".

"Vabalas".

"Vabalas, traukinukas, dėdė su kepure ir M raidė". Kostas puikiausiai parodo kas ir kur. Ar pavyks rasti žiūrovams? :)

Perliukai

Turėjom svečių, todėl iškepiau pyragą. Šokoladinį. Sukinėjosi aplink svečius ir tą pyragą Kostas, kol pareiškė:
- Cia a-a, cia nevagoma!

Rytas, Kostas tik atsikėlęs.
- Ku mociutė? - klausia mažulis.
- Miega, - sakau.
- Aaa, gejai! - rimtu veidu duoda leidimą anūkėlis.

- Apezėt, apezėt! - lekia prie susidomėjimo objekto Kostas. Supraskit: noriu pažiūrėt!

Postai

Kostas mėgsta eiti į lauką. Bet buvimui lauke būtinai turi vadovauti jis. Todėl išėjus į lauką tik spėk mažulį vytis, nes jis tiesiu taikymu eina į savo stebėjimo postus. Pats mėgstamiausias ir pagrindinis postas yra vietinio rajonėlio judresnių gatvių sankryžoje. Ten mašinos važiuoja iš kairės, iš dešinės ir dar daro posūkį. O geriausa tai, kad šalia yra gulintis policininkas ir mašinos daro "strykt". Šitam poste Kostas stovi mažiausiai 20 minučių. Ir stovėt turi ne bet kaip, o ant kanalizacijos dangčio. Be to lydintysis asmuo turi būtinai stovėti prie stulpo maždaug metras nuo jo ir niekur kitur nevaikščioti. Kartą močiutei su anūkėliu taip stovint šitam poste pro šalį pralingavo garbaus amžiaus pensininkė ir pradėjo bartis:

- Laikot vaiką mašinų dūmuose!
Į ką mūsų močiutė atsakė šventą tiesą:
- Tai jis mane čia laiko!
Kitas budėjimo postas yra prie judrios Narbuto gatvės. Ten daug triukšmo ir dulkių, bet užtat pro šalį pradunda sunkvežimiai, autobusai, troleibusai, motociklai ir kitos pabaisos. Čia vaikas gali pasitenkinti ir tik 10 minučių budėjimu.
Trečiasis postas šiuo metu ačiūdie kiek primirštas, bet dar visai neseniai varęs į neviltį visus lydinčiuosius asmenis: didžiulio prekybos centro garažo vartai, kur mašinos ir įvažiuoja, ir išvažiuoja. Negana, kad šitas postas galingoje smarvėje, bet dar ir ant vėjų pagairės. O išviliot Kosto po geros valandos nebūdavo įmanoma jokiom civilizuotom priemonėm, belikdavo tik neštis rėkiantį po pažastim. Tai gal to posto jam ir nepriminsim :)

Žaidimai

Kostas, kaip ir kiekvienas 21 a. berniukas, svaigsta dėl technikos. Tai mūsų rimčiausių konfliktų ir didžiausio pasitenkinimo šaltinis.
Smagiausias šiuo metu Kosto atradimas - kompiuteryje esanti vaizdo kamera. Tik radęs įjungtą kompiuterį, vaikinas iš karto stojasi prie jo taip, kad matytų save kameros langelyje lyg veidrodyje ir tada prasideda krykštavimo, spygavimo ir maivymosi sesija. Kol girdisi smagūs vaiko pasitenkinimo garsai, visiem ramu - jis tikrai nežaidžia su žirklėm, atsuktuvais ar peiliais, ir net nemaigo kompiuterio mygtukų.
Veidrodžiai Kostui irgi patinka, bet ne taip kaip kompiuterio kamera. Nors eidamas pro spintos veidrodžius iki pat žemės, visada pasižiūri ir karts nuo karto irgi pasimaivo.
Neseniai Kostas atrado brolio atiduotas vasarines kepures. Jos dar kiek per didelės, bet dėl to nė kiek ne mažiau smagu jas dėtis ant galvos snapeliu į nugarą, sėstis ant automobilio ir važiuot į veidrodžių karalystę pasižiūrėt koks jis šaunus.
Kostas seniai kėsinasi kartu su mumis gaminti maistą. Pradžioj reikėjo maišyti košės puodą. Vos įtikinau, kad labai smagu maišyti jį tuščią ir nekarštą. Paskui reikėjo kepti blynus keptuvėje - gerai, kad šitų nebandė kepti karštų. O dabar žmogus atrado orkaitę - vis neša ir neša į ją kepti keptuves tai su mašinytėmis, tai su raidelėmis, tai su spalvotomis kreidelėmis, o kartą močiutė padarė šventę ir davė Kostui kepti tikrą iškeptą lietinį blyną. Tai vaikinas ir pasismagino, ir pavalgė tuo pačiu metu.
Močiutė netruko išnaudoti vaiko susidomėjimą kulinarija, todėl dabar citrinas su cukrumi arbatai šaukštuku maigo tik Kostas. Beje, iškraustyt indaplovę irgi šventas Kosto reikalas. Jis sąžiningai padavinėja indus po vieną ir labai atidžiai stebi, kad neimtum naujo indo, kol pirmojo nepadėjai į jam skirtą vietą.
Antrojo gimtadienio proga dovanų gautas didžiulis ekskavatorius sukėlė susidomėjimą tik visai neseniai, kai po langu keletą dienų kasė tikrių tikriausias ekskavatorius, o Kostas vis ėjo ir ėjo į jį pažiūrėt pro langą. Dabar vaikas sudeda į ekskavatoriaus kaušą tai raideles, tai medinio bokšto skritulius, o tada išpila. O tada deda vėl iš naujo. Ir taip ilgokai...

Sesė

2013 m. kovo 15 dieną gimė Kosto sesė. Kai parsivežėm mažąją namo, Kostas buvo tik ką atsikėlęs po pietų miegelio, tai gal todėl kuklinosi, net pasislėpė už tėvelio kojos. Bet visą reikalą greit pataisė sesės parvežta dovana - traukinukas, pats važiuojantis bėgiais.

Taip visą vakarą mažulis ir pražaidė nauju žaislu, į sesę tik nedrąsiai užmesdamas akį. Bet kitą rytą močiutės paraginta sesė pasisveikindama padavė broliui rankytę. Panašu, kad Kostui to tik ir reikėjo - tada jau ir paglostė mažąją, ir rankytes pačiupinėjo, ir net į viršugalvį pabučiavo. Gerai įsižiūrėjęs, brolis konstatavo, kad sesės plaukai juodi, o ji pati "maza maza", kaip ir buvo žadėta.

Sesės laukimas

Kostas laukia sesės. Jis žino, kad sesė bus maza maza ir miegos mažoje lovytėje. O Kostas didelis, todėl miegos didelėje lovytėje. Visus mažus rūbelius irgi įvardina, kad sesės. Vakarais vaikas dažnai paprašo paskaityt knygutę apie sesę ir atrodo, kad jam istorija ir patinka, ir tinka, nors nepiešiam rožinio vaizdelio ir nuolat kartojam, kad sesė verks, kad jai skaudės pilvelį, kad ją mama ir tėvelis daug nešios ant rankų. Visus mažus kūdikius knygutėse, brošiūrose ir lauke sutiktus vežimėliuose vaikinas vadina sesė. Nors iš tiesų ką Kostas supranta sunku pasakyt, nes paglostęs didelį mamos pilvą ir konstatavęs "cia sesė" tuojau pat pakelia savo marškinėlius ir glostydamas savo pilvuką konstatuoja tą patį - "cia sesė".

Apipinei, tuliuku, seliuku ir janka

Kostas buvo pasigavęs bjaurų virusą, todėl ilgai kosėjo. Nesugalvojau kaip kitaip tokiam mažuliui suorganizuot eukaliptinę inhaliaciją, kaip tik apkloti stalą paklode iki žemės, po stalu pastatyti karštą puodą ir žvakes po juo. Kad mažulis pasėdėtų ramiai ir nekiltų nei apsiplikymo, nei gaisro pavojus, įbrukdavau į rankas geidžiamą mobilųjį telefoną. Rezultatas - vaikas prašo ir prašo eitį į apipinei (palapinę). Taigi su gydymosi procedūrom vargo jokio.
Diedas Morozas atnešė Kostui labai patikusį žaidimą - kaip mes pavadinom "rutuliukų Vichy parkas". Kur buvęs kur nebuvęs mažulis jau ieško savo tuliuku (rutuliukų), vardina spalvas, skaičiuoja ir net sustingęs žiūri kaip spalvoti rutuliukai pasišokinėdami keliauja loveliais ir grioveliais iš viršaus žemyn.
Kostas labai savarankiškas ir vis bando savo savarankiškumo (ir mamos kantrybės, žinoma) ribas. Pastaruoju metu vis tikrina, ar tikrai dar reikia valgyti maitinimo kėdutėje ir ar tikrai reikia valgant seliuku (seilinuko). "Cia niam niam, cia" - vis ploja rankyte per didįjį stalą ir ketina ten stovėdamas ant fotelio valgyti košę. "Nenoja seliuku, nenoja" - protestuoja vaikinas tik mamai priartėjus su seilinuku rankoje. Kartais leidžiu valgyt prie didžiojo stalo ir be seilinuko iki pirmo apsidrabstymo, tada paaiškinu kodėl būtina sėsti į kėdutę ir mano nustebimui jis visada sutinka. Kol kas :)
Kostas yra ne kartą ragavęs žuvies, bet kai alergologė uždraudė, tai dabar patys valgom ją tik pasislėpę. Bet argi visada nuo vaiko viską nuslėpsi... "Noja ziuja, noja bul-bul-bul" - tiesia rankytę į uždraustą skanėstą vaikas. Ir taip širdelę suspaudžia, bet tenka siūlyt greit kokį kitą jo mėgiamą skanėstą ir greit slėpti bul-bul-bul.
Vakariniai ritualai pas mus pastovūs, kaip ir pastovus protestas "nenoja a-a pupa". Bet vis tiek gražiai ar mažiau gražiai vaikas nuvedamas į vonią ir ten vis dėlto nuprausiamas bei išvalomi dantukai.  Kažkodėl ir jie dažnai pradedami valyti su protestu "nenoja yyy, nenoja aaa", palydimi akivaizdžiu rankytės judesiu prie burnytės. Įdomiausia, kad finale dantukų valymu vaikas labai džiaugiasi ir sako, kad kaniu (skanu).
Paskaičius tėvelių lovoj knygutes, vaikas transportuojamas į lovytę, kur visai mielai lieka, bet su viena sąlyga - "janka, janka, janka!", t.y. būtinai turi būti palaikytas už rankytės. Pradžioj ranką jis vadino senka ir tai turėjo būti būtinai mamos senka, bet kai pradėjo vadinti janka, tai tinka ir tėvelio.

Murzės vargai

Kostas neatstoja nuo katės. Kur buvęs kur nebuvęs vis apsidairo ku Muzė? (kur Murzė?) Radęs jaukiai įsitaisiusią snaudžiančią katę praneša - jadau (radau). O tada puola ją glostyti, bučiuoti, skaičiuoti kojas, liesti nosį, akis, ausis. Dažniausiai tai daro švleniai - caca Muzė - sako. Bet katei su mažu neprognozuojamu subjektu vis tiek neramu, todėl ji mosuoja uodega, o karts nuo karto dėl visa ko kepšteli ir letena. Bet kadangi katė irgi švelni, tai vaikas apsisukęs jau vėl prie jos prisistato ir dalinasi savo vertingiausiu žaislu - mediniu traukinuku. Duoda jai tai geltoną vagonėlį, tai mėlyną, tai net garvežiuką. Katė neištvėrus tokio dosnumo išeina su reikalais, vaikas iš paskos. Katė bėgt - Kostas vytis, taip abu ir pasportuoja, kol Murzė šmurkšteli po vonia arba į užrakintą darbo kambarį. Anksčiau tokiu atveju Kostas paleisdavo dūdas, o dabar tik konstatuoja faktą - pasisėpė Muzė, bijo.

Šnekoriukas 2

Kostas intensyviai tobulina kalbos įgūdžius. Dėlioja žodelius jau ir į 3 žodžių sakinukus, kartoja labai daug ir dažnai visai tiksliai. Bet turi keletą žodžių, kurie yra jo ir viskas. Na pvz. pamo, t.y. lempa. Šiaip gražių gražiausiai pasako "lempa", bet kai jam reikia, kad kas lempą uždegtų, tai VISADA prašo pamo ir nors tu ką :)
Kostas intensyviai mokosi spalvas ir su didžiuliu užsidegimu jas vardina: dodona (raudona), totonia (geltona), zAlia (žalia), mėlialia (mėlyna), bAta (balta), oda (juoda). Tėvelis stengiasi ir rusiškus atitikmenis išmokyt, bet Kostas kol kas juos tik pakartoja, pats nevadina.
Bet mašinų pasauly viskas kitaip - pirmiausia Kostas sako rusiškus jul' (rul' - vairas), slem (šlem - šalmas), flag (vėliava), tolialiot (vertaliot - malūnsparnis). Čia todėl, kad tėvelis parnešė nuotraukų albumą apie ralį ir jie dviese vyriškai tą albumą skaito.
Kai Kostas išsitraukia transporto priemonių dėlionę, tada paaiškėja visi jų pavadinimai: asYna arba vjum-vjum (mašina), tolialiot (vertaliot-malūnsparnis), atoja (lėktuvas), čiuku-čiuku (garvežys arba traukinukas), buja (burė-laivas), d-d-d (traktorius).
Grįžtantis namo tėvelis yra pasitinkamas ne žodžiu "labas", bet iena asyna (vieną mašiną), suprask - duok telefoną ir rodyk ralio filmuką. Tėvelis dar bando muistytis, bet kai vaikinas sužybsi akytėm ir kukliai pasako pjasau (prašau), tėveliui belieka patenkinti prašymą, tiesa, užtikrinant, kad filmukas bus vienas ir tik vienas. Tai vaikui visai tinka, jis nedvejodamas sako gejai (gerai) ir linksmas nustraksi prie stalo laukti filmuko.
Su močiute Kostas irgi saviškai sveikinasi - "noja čiuku-čiuku, noja lelia, noja!" Išvertus tai reikštų "greičiau veskis mane laiptais aukštyn prie savo kompiuterio žiūrėti filmukų ir paveiksliukų apie traukinukus ir teletabius". Ir šitas pasisveikinimas kartojasi gan dažnai visą dieną. Ir kaip močiutė atsilaiko...
O mama yra kviečiama mama, tik kartais paterorizuojama "noja Tutuka" (noriu Mikės Pūkuotuko), bet kadangi išprašo retai, tai ir prašymai trumpi. Ak tos griežtos mamos :)
Kostas labai pamėgęs kompaktinę plokštelę "Vištytė ir gaidelis". Vadina ją "seku-seku" pagal vienos dainelės pradžią, klauso ją ir tik ją vieną, protestuoja kai bandai uždėt kokią kitą, o paskutiniu metu išmoko net įsijungti pats, daro tai noriai ir visada tik pats. Tie šiuolaikiniai technikos amžiaus vaikai...
Esam gavę dovanų didelę knygą su daug eilėraštukų ir gražiom iliustracijom - "Jums, maži ir didesni". Kostui labai patinka paveiksliukai, bet jau ir trumpų eilėraštukų klauso ir net mylimiausius prašo kartoti mažiausiai po 10 kartų. Toj knygutoj yra pelytė, kuri turi tėti, t.y. skėtį. Dodona tėtis (raudonas skėtis) - baksteli vaikas pirštuku prie kito piešinėlio.
Bekraustydami palėpę, atradom senutėlę dar mamos vaikystėje mėgtą knygutę "Tikas ir Takas" iš W. Disney kolekcijos. Ten yra Ančiukas Paja su jūreivio kepuraite. Tai būna džiaugsmo, kai Pają vaikas randa ir reklaminėse skrajutėse, ir saldainių popierėliuose ir net ant tėvelio marškinėlių.
Kostas labai mėgsta žaisti su andenuku (vandenuku) ir munia (muilu), taigi prašo ir prašo pauti andus (plauti indus). Na ir plauna. Paskui perrengiam vaiką, pastatom kėdę prie radijatoriaus džiūti ir dar išvalom balą nuo girndų. O vaikas laimingas!...
Iš tiesų dabartinį Kosto amžiaus tarpsnį geriausiai nusako jo žodžiai noja/nenoja ir pats. Noriu ir nenoriu kaitaliojasi kas keletą sekundžių to paties dalyko atžvilgiu, o "pats" yra stabilus ir nekintamas. Jis viską tikrai nori pats, net ten, kur dar negali. Tai mes ir leidžiam bandyti, jei tai saugu Kostui ir jo tyrinėjamam objektui. O mama tyliai tikisi, kad tas nenumaldomas vaiko smalsumas niekad niekur nedings.

Šnekoriukas

Kostas intensyviai tobulina kalbos įgūdžius. Turi sąrašėlį savo originalių žodžių, bet kasdien po kelis pakartoja ir normalios kalbos žodžių.
Sėk (sėsk)  - sukomanduoja mažasis direktorius rodydamas reikalingą sėdėjimo vietą rankute. Jei ne ten atsisėdi, liepia nueit - iti - ir tempia ranka, jei sugalvoji neklausyt paliepimo. Užsiropščia ant kėdės, prašo duoti ranką ir sako - siok, o tada šoka nuo kėdės žemyn. Arba nesustodamas šokinėja ir griuvinėja ant lovos - sioku, sako. Smagiausia šokinėt basiu, t.y. basam ir nuogu užpakaliuku.  Pisi, noja pisi (noriu piešti) - sako vaikas ir neša flomasterius. Sioba (siurblys) - džiaugiasi vaikas, kai mama sugalvoja tvarkyt namus.
Kostas labai mėgsta košę su jegyte (uogytėm) arba su mamamanio (cinamonu) ir ciuku (cukrum). Bet dažniausiai prašo mimi (blynų) ir neša keptuvę. O neseniai pamėgo pats žaisti košės virimą ir blynų kepimą, žinoma būtinai ant tikros viryklės, su tikrais puodais ir tikrom keptuvėm. Pavalgęs prašo siosia, t.y. sulčių. Iškepus ir pavalgius būtinai reikia susitvarkyt, t.y. suplaut indus - pile-pile džiaugiasi Kostas gavęs papilstyti vandenį, po ko mama perrengia visą vaiką.

Taip pat džiaugiasi ir pasakodamas apie sniego valytuvą, kurį matė pilantį sniegą. Tik tas dar ir pyp-pyp su lempute mirksėjo.
Kostas pasidarė išrankus aprangai. Kitą pupuja - reikalauja kitos kepurės,  kitą pisine - reikalauja kitų pirštinių,  kitą kava - kitos skaros. Sisipu! - atneša vaikas nukritusią šlepetę ir sėdasi ant grindų, suprask - užmauk, mama.
Vakare prausiamės, duodam bučkį teleliu (tėveliui)  ir einam skaityt nutę (knygutę). Tam būtinai reikia uždegti pamo (lempą) ir negesinti net ir tada, kai jau einam a-a-pupa (miegot). Mamai šitas a-a-pupa ypač gražus, nes rodo, kad ne veltui nuo gimimo mama vaikui lopšines dainavo...

Naujuosius 2013 sutinkant

Močiutė mamą su tėveliu Naujųjų vakarą išleido į teatrą. Kad močiutei su Kostu vieniems nebūtų liūdna, tėvelis atvežė Kosto brolį Svetlio. Anot močiutės, broliai ir žaidė, ir dūko, ir pešėsi. Mamai ir tėveliui grįžus namo, visi skubėjom ruošti stalą, traukti tortą, imbierinį gėrimą ir kitus skanėstus. Tėvelis su Svetlio išskubėjo į lauką fejerverkų leisti, kol neprasidėjo masinis šaudymas. Kostas stebuklingai neužmigo iki pat 00.30, matė visus fejerverkus pro langą, o kai jie baigėsi po gero pusvalandžio, prašė dar. Ir dar dabar kas vakarą eina prie lango patikrinti, ar nėra dun. Noja dun - vis kartoja vaikas, kas reiškia noriu dar fejerverkų.

Naujųjų 2013-ųjų rytą Diedas Morozas atnešė dovanų. Kostas iš karto ant grindų pabėrė konstruktorių, kurį tėvelis išmaniai surinko, o močiutė pavadino "rutuliukų Vichy parku". Labai laiku toks žaislas vaikui, kuris dabar dažnai užima stebėtojo, o ne dalyvio poziciją. Dažai, skirti piešti rankomis, buvo palikti išbandyti vėlеsniam laikui, o visi namiškiai močiutės paraginti greit susiruošėm į Gedimino kalną vėliavos nuleist ir pakelt. Kol atstovėjom eilėje prie funikulieriaus, Kosto pavadinto traukinuku, išklausėm nemažai dainų nuo kalno, o Kostas šauniai pačiuožinėjo ir pagriuvinėjo ant sniego krūvos. Užkilom pačiu laiku - kaip tik pradėjo nuleidinėt seną vėliavą, paskui pakėlė naują, po ko nuaidėjo trys garbės salvės iš šautuvų. Kostas ramutėlis visą tą laiką išsėdėjo tėveliui ant sprando. Sėkmingai nusileidę funikulierium žemyn, dar pamėtėm sniego gniūžtes į Vilnelę ir laimingi grįžom namo valgyt šventinių pietų. Su Naujais!