Kalėdų Senis Nr. 2

Kalėdų rytą po egle Kalėdų Senio pagalbininkas Kiškis paliko dovanų. Kostui Kiškis paliko knygučių ir patį tikriausią, tylių tyliausiai dirbantį, švarių švariausiai siurbiantį dulkių siurblį! Iš pradžių pamaniau, kad tėvelis bus kažką supainiojęs, kai rašė laišką Kalėdų Seniui, bet pasirodo siurblys tikrai Kostui. Siurblys jam taip patinka, kad vaikas net bučiuoja jo skaitmeninį ekranėlį, išjungia ir įjungia mamai besiurbiant, pareguliuoja siurbimo intensyvumą, trauko laidą ir, kai tik nutaiko, siurbia pats. Išjungtas siurblys visai neįdomus, siurbia tik su įjungtu. O jei mama būna nesukalbama ir pernelyg intensyviai naudoja vaiko dovaną, tai tada iš spintos būna atnešamas senasis siurblys ir griežtai reikalaujama jį įjungt. Nuostabus tas Kalėdų Senis :)

Kūčios 2011

Kūčiom šiemet ruošėmės visi, padėjo net ir Kostas. Jis kontroliavo produktų kokybę. Ypač gerai patikrino krakmolą - iki tol, kol prakando 400 g pakelį, jis tikrai buvo sausas ir tinkamas maistui. Po prakandimo ir namų papuošimo "sniegu", iš likučio močiutė išvirė tikrai skanų spanguolių kisielių. Dar net neišvažiavus Kūčių vakarienės pas dėdę Igną, įvyko Kalėdų stebuklas - Kostas pradėjo labai išraiškingai šnekėtis mobiliuoju telefonu. Nešiojosi prie ausies priglaudęs tai savo telefoną, tai kokią dėželę į jį panašią, ir labai emocingai kažką pasakojo pašnekovui. Prie Kūčių stalo mažulis pasėdėjo gal kokias 5 minutes, kol lesiojo kalėdaičių gabaliukus, o ir šiaip dietiškai visą vakarą maitinosi tik duona, kūčiukais ir kisielium. Po to nuėjo lipt laiptais, kurių dėdės namuose sočiai. Ir čia įvyko antrasis Kalėdų stebuklas - pasirodo mūsų su močiute ilgos ir varginančios pamokos nenuėjo veltui, žmogutis moka ties laiptais griūti ant keturių, priartėti atbulas ir leist nuo laiptų kojas!
Įspūdį vaikui paliko pusseserės šinšila - vis ėjo ir ėjo prie narvo ir bandė ne tik paglostyti, bet ir nučiupti šinšilos gertuvę. Kostui labai patiko, kad namuose daug vietos. Vis bėgo, griuvo, kėlėsi ir vėl bėgo. O kai buvo įleistas į namus šuo Gasas, žmogui buvo laimės viršūnė. Nors šuo už Kostą didesnis, vis tiek bandė nučiupti jį už uodegos. Ir vėl dovanos po eglute nepaliko įspūdžio, kol supakuotos, bet namuose net per daug emocijų liejosi, kai išsipakavo kilimėlį, ant kurio galima piešti vandeniu - teko net kuriam laikui jį paslėpt. Medinis šuniukas-dėlionė labiausiai tinka išardymui, todėl kartoninė dėlionė ilsisi spintoje, kol dar kiek paūgės mūsų mažulis. O su medinėm kaladėlėm vaikas elgiasi kaip priklauso - mama stato bokštus, o jis su entuziazmu griauna. Ar ne puikios tos gražiausios metų šventės?...

Karšta

Kostas labai gerai žino, kas yra karšta. Iš tolo sako "ka-ka" su labai tikslia intonacija viskam, kas galėtų būti karšta, gali įdurti ar šiaip pavojinga. O taip gerai vaikas sužinojo žodžio "karšta" prasmę mano didžiam džiausmui labai įtaigiai ir be liūdnų pasekmių. Gėrėm visos trys namų "auklės" arbatą, ir kaip visada tokiais atvejais būna, visi nusisukom, o Kostas tik čiupt ir nutempė puodelį su arbata nuo stalo, ir užsivertė ant savęs. Gerai tai, kad arbata buvo karšta, bet neverdanti, jau apie 10 minučių pastovėjusi. Taigi puolėm vaiką kišt po šaltu vandeniu, paskui petuką ir krūtinę šaldyt viskuo, kas tinka iš šaldymo kameros. Rezultatas - kitą rytą oda net neparaudusi, o vaikas iš tolo vengia visko, kas įvardijama kaip "karšta" - orkaitės, arbatinuko, nieko nebeima nuo stalo. Net eglutės spygliai yra "ka-ka". Kitą rytą po įvykio vaikas priėjo prie stalo, jau tiesė ranką prie lėkštės, bet pats sau pasakė "ka-ka" ir nuėjo kitų reikalų tvarkyt. O pas dėdę Igną namuose nė už ką nėjo žiūrėt vėžlio akvariume, nes ten gi už stiklo dega lemputė, visai kaip orkaitėje, vadinasi "ka-ka".

Kalėdų Senis Nr. 1

Gruodžio 13 d. Kostas pirmą kartą susitiko su Kalėdų Seneliu. Į susitikimą pakvietė tėvelio bendradarbiai. Prieš pasirodant Kalėdų Seniui, vaikus pasitiko Pepė Ilgakojinė, Nykštukas ir Karvė. Jie ištapė vaikams veidus dažais. Maniau, kad Kostas nesileis, bet jis sėdėjo net sustingęs, kol Pepė nupiešė ne tik bandomąją snaigę, bet ir visą meškiuko snukutį. Jau kaip man gražu buvo!...
Kostas šventėje pasirodė visam savo socialumo gražume. Pirmiausia bandė pasisavinti susipažinimo žaidimui skirtą raudoną kamuolį. Paskui intensyviai taikėsi nugvelbti žirkles, skirtas odinių amuletų gamybai, bet teko pasitenkinti spalvotais storais flomasteriais. Nuolat prieidavo prie jam labai patikusių berniukų (vienas kokių 5, kitas 10 metų) ir darydavo su nosim "pyp", t.y. priglausdavo savo nosytę prie jų nosyčių. O finale, visiškai slaptai, už kolonos abipusiu sutikimu pasibučiavo su 1,5 metukų Laura.
Kostui buvo labai smalsu, kas padėta ant valgiais apkrautų stalų, bet kad beveik nieko jam nebuvo galima ragauti, tai vaikinas apsivalgė melionais ir bananais. Didesniems vaikams lendant pro vis žemiau leidžiamą virvelę, Kostas jiems trukdė kaip mokėjo, nes labai jau magėjo pačiupti prie tos virvelės prisiūtą bumbuliuką su blizgučiais. Ypač geras atradimas buvo žaliuzių virvelės, kurias Kostas kartu su 2,5 metukų Karoliu tampė iš širdies. Pats Kalėdų Senis vaiko dėmesį pritraukė, bet neilgam. Labai jau buvo smagu tuo metu užsiropštus ant Lauros tėvelio kelių žaisti "Tupi žvirblis kamine" ir "Pliumpt į vandenėlį". Dovana, nors ir supakuota į raudoną popierių, nepaliko ypatingo įspūdžio, gal dėl to, kad tų įspūdžių ir taip buvo sočiai - tiek, kad vaikas vos įsodintas į automobilinę kėdutę, iš karto užmigo, nors įprastas miego laikas būtų atėjęs tik už gerų 3 valandų.

Vienetukai

Šiandien Kosto gyvenime labai graži data: 1 metai, 1 mėnuo ir 1 diena. Ta proga vaikinas įsistatė mėlynę po akim ir tėvelio paragintas pašaukė mamą ne nuotraukoje :) Ir dar pažino laikrodį tėvelio telefone - čia jau buvo didis nustebimas visiems namiškiams.

13 mėnesių

Vakar Kostas išmoko pats užlipti ant sofos. Taip pat išmoko užlipti ant fotelio, o nuo jo ant valgomojo stalo ir...atsistojo! О jau džiaugsmo buvo! Tiek pat, kiek ir riksmo, kai fotelis buvo nustumtas nuo stalo saugiu atstumu. Bet užtat dabar turiu nuostabaus darbo - stoviu prie sofos ir saugau bėgiojantį vaiką, kad negriūtų nuo jos žemyn galva ant grindų. Kostas ant sofos ir sėdasi, ir stojasi, ir griūna, ir gulasi, vėl stojasi, remiasi į atkaltę ir visaip kaip kitaip tyrinėja baldą, lyg koks Kolumbas Ameriką.
Valgant jau kuris laikas Kostui duodu tokį patį šaukštą ir lėkštę kaip sau, ir net šiek tiek maisto įdedu. Makalavo makalavo vaikas, drabstė drabstė, o šiandien paėmė ir pats įsidėjo kelis pilnus šaukštus košės į burną. Čia jau aš apsidžiaugiau kaip geležėlę radus.
Išmoko Kostas sakyti "brrr" ir "brum-brum". Įtariu su mašinyčių garsų pamėgdžiojimu problemų nebus.
Močiutė parodė Kostui laikrodį. Dabar vaikas nuolat veda visus žiūrėti ir pats net bando sakyti "tik-tak", nors kol kas išeina "ti-ta", bet su labai tikslia intonacija. Ir "mama" Kostas pagaliau sako sąmoningai, bet...tik kai mamos atvaizdas yra nuotraukoje. Šiaip nešaukia.
Šiuo metu Murzei sunkus laikas. Kostas nuo jos neatstoja. Tenka vargšei nešti savo kailį vis į kitą viеtą, nes mažulis taip drąsiai čiumpa už uodegos, kad net man skauda žiūrėt.
O dabar Kostas labiausiai laukia grįžtančios iš kelionės močiutės, kai vėl galės su ja niekad nepavargdamas laipioti laiptais aukštyn ir žemyn. Puikus sportas metinukams!

Gimtadienis x 3

Aš manau, kad pirmas vaiko gimtadienis yra mamos. Todėl ir šventėm taip, kaip norėjau - iš peties, t.y. 3 kartus. Tikrąją gimimo dieną namuose susirinko visa gausi pati artimiausia šeima iš mamos pusės. Visi valgėm, dalinomės Kostuko nuotraukomis, pildėm knygutę, pūtėm vieną žvakę ant Kosto torto su drambliuku. O tuo pačiu ragavom nerealiai skanių vaisių iš Tailando, parvežtų dėdės šeimos prieš keletą dienų. Per pirmąjį gimtadienį Kostas praturtėjo mašina, maisto indeliais, muzikiniu žaislu-kamuoliu ir finansine parama.

2011-11-11 buvo Kosto promočiutės, babuškos Tanios, 85-tasis gimtadienis, tad pas Kosto babušką važiavom su bendru abiejų gimtuvininkų tortu. Kostui ypač patiko rankioti akmenukus ir drugelius iš naminio baseinėlio, žaisti su balionais, maigyti senutėlį sintezatorių, o viršūnė buvo pasivažinėjimas dėžėje po virtuvę - ačiū dėdei Viktorui. Iš svečių Kostas irgi parvažiavo ne tuščiais maišeliais - dabar miega ant naujutėlės pagalvės, stumdo antiną ant pagaliuko ir griauna vis atsistojantį viščiuką-pingviną-papūgą (čia jau mes niekaip neapsisprendžiam kokios rūšies tai paukštis, bet tai vaiko džiaugsmo nė kiek netemdo).
Turbūt smagiausias gimtadienis buvo pavadinimu "vaikų", kai šeštadienį Kostą aplankė Ainaras, Elzė, Motiejus, Jurgis ir Miglė su tėveliais.

Vaikai siautė kaip mokėjo, tikrino visus žaislus ir pasiekiamus ūkinius rakandus, Elzė saldžiai išsimiegojo automobilinėje kėdutėje, Miglė patikrino kiek minkšta Kosto lovytė, Motiejus su Migle pasidalino marcipaninius žvėrelius nuo torto, Jurgis išbandė balkono gryną orą, o tėveliai tuo metu kalbėjo kalbėjo kalbėjo...

Dantukas Nr. 8

Faktas: Kostas turi 4 pilnus graužimo komplektus, nes vakar PAGALIAU išlindo dantukas Nr. 8.

1 metai

Bet kaip greit prabėgo metai! "Rodos ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo" - kaip toj dainoj :) Atrodo tik prieš kokį mėnesį parsivežėm pirmą kartą supakuotą ryšulėlį namo. O dabar mūsų džiaugsmelis metinukas jau su aiškia nuomone, norais ir nenorais. Kostukas su žaislais jau žaidžia kaip priklauso, o ne tik graužia ir mėto. Ypač mėgsta suverti bokšto skrituliukus, vis prašo ir prašo dar palaikyt pagrindą, kol vers. Ir formelių rūšiuoklė-autobusas labai patinka. Pliušinius žaislus pradėjo nešiotis ir kažką jiems sava kalba pasakot. Manieže suberti kamuoliukai naudojami ir mėtymui, ir voliojimuisi. Prisukamas kirmėliukas turi nuolat dzingsėti, taigi nešamas ir nešamas mamai prisukt. Kostui labai patinka knygutės, ir pagaliau ne tik jas plėšyti, bet ir rimtai skaityti. Irgi neša ir neša tai mamai, tai močiutei, tai tėveliui skaityt. Čia kurią dieną žiūri vaikas per TV reklamą (žinau, negalima...), o ten mergaitė pagal muzikytę šoka. Ir Kostukas pradėjo kažkaip panašiai judėti-krutėti. Jau puikiai atskiria tikrus ir netikrus daiktus - reikia mamos mobiliako ir baigta, jo neveikiantis netinka. Močiutė sako, kad Kostas dabar kaip šuniukas - viską supranta, bet pasakyt dar negali. Žodžiu auga ir tobulėja mažulis kaip ant mielių, nespėjam nė visko suregistruot. Ir kaip visa tai miela, kaip ir mažų kojyčių trepsėjimas po visus namus, kai tik tos kojytės nemiega...
Faktai: svoris 11 kg 470 g, ūgis 77,5 cm, galvytės pimtis 46,5 cm.

Kostas ir Murzė

Kostas turi labai daug panašumų su Murze. Abiem patinka raišteliai ir maišeliai, abu labai dailiai smulkina popieriukus. Abu mėgsta voliotis ant tėvų lovos. Abu mėgsta laipioti laiptais. Abu tiesiog konkuruoja, kuris pirmas žais su grandinėle. Abu mėgsta Royal Canin kačių maistą, tik žmogiukas jo ragauja rečiau. Kostas jеi galėtų, tai katę tąsytų už uodegos, kailio, ūsų ir ausų. Bet ji gudri, iš karto pabėga, dar besiartinant neprognozuojamam subjektui, negudriai smagiu riksmu pranešančiam apie gresiantį užpuolimą. Nepaisant kėsinimosi nupešti gaurus, vos rimčiau vaikui suvirkus, Murzė prisistato miaukdama, o jei įsiverkia ilgiau, tai net kanda į koją ar ranką man, lyg sakytų "išjunkit pagaliau tą sireną!" Matyt dėl tos sirenos, tik gimus Kostui, ji net letenos nekėlė į miegamąjį gerą mėnesį.

Dantukas Nr. 7 ir Co

Vakar Kostui išdygo dantukas Nr.7. Gaila, bet šį kartą su kompanija - kriokliu tekančia sloga, kosuliu ir net temperatūra. Mažulis maitinasi beveik vien duona su obuoliu, miega neaiškiu grafiku ir šiaip labai irzlus, kas šiuo atveju visai natūralu. Gydytoja patikrino, nieko blogo kol kas nėra, tikėsimės, kad čia ir bus šios istorijos pabaiga.

Medžiotojas-rinkėjas

Na ir pasakyk, žmogau, kad mūsų gyslomis neteka protėvių patirtys kartu su krauju. Mūsų Kostas tikras medžiotojas-rinkėjas. Smagiausia jam įsisukti į kokią spintą-stalčių-spintelę-dėželę-maišelį ir išrausti bei gi išmėtyti viską ant žemės. Kuo mažiau leistinas rausiamas objektas, tuo didesnis pasitenkinimas išrausus. Todėl ant grindų gali rasti viską - maišelių ar raištelių kolekciją, virtuvės įrankius, puodus, dubenis, drabužius, batus, kompaktines plokšteles ir bet ką kitą, ko nenužiūrėjai. Labai mėgsta mažulis tąsyti mamos drabužius, sukabintus spintoje (ir kodėl aš leidau tėveliui savuosius susikabinti antroje, aukštesnėje, eilėje?...). Labai mielas vaizdas, radus savo išeiginę baltą palaidinę pavoliotą ant grindų. Valgumu mūsų mažius nesiskundžia, tad net ir tik ką pamaitintas su didžiausiu pasitenkinimu čiaumoja duoną ar batoną, sumedžiotą iš kelioninio maisto maišelio, žinoma, pritrupindamas visur kur įmanoma ir neįmanoma. Džiaugiasi sumedžiojęs ir ilgai nepaleidžia savo vaisinės tyrelės indelio iš rankos. Ir kažkaip tas indelis, nors ir stiklinis, stebuklingai nedūžta. Net ir mestas į grindų plyteles vonioje. Ir niekaip nesuprantu, iš kur tas pomėgis nuolat nešiotis rankose jei ne kojines, tai bent savo batus. Ir niekam neduoda. Rodo išdidžiai grobį, bet neduoda. Na, nebent į klozetą tyrinėjimo tikslais kartais įmeta. Na ar ne tikras medžiotojas-rinkėjas mūsų mažulis? :)

Miegas

Kostas tik atiduotas mums ligoninėje gulėjo atmerktom akim ir nemiegojo. Neverkė, nesidairė, bet nemiegojo. Man buvo gražu, o tėvelis labai nerimavo. Gal iš to nerimo, gal dėl to, kad labai gera buvo - dabar jau ir nebeatsimenаm - pradėjom Kostą migdyti supdami. Vaikui patiko. O kai užpuolė pilvuko diegliai, močiutė sukomandavo - kratykit vaiką, tada neverks. Kratėm, verkė mažiau. Taip iki šiol ir supam savo 11 kg turtą. Mažutėlį dar ir suvystydavom į antklodėlę, kad pats savęs rankytėm nežadintų, o dabar įpakuojam į miegmaišį. Tik vakarais mažulis nebenori būti supamas. Pavalgo pienuko, pasivolioja didelėj lovoj ir susiradęs sau patogiausią pozą užmiega pats. Dažniausiai tai būna veidu į samanas, rankom į šonus ir užpakaliuku į viršų. Neapsakomai miela poza. Būna gaila tokį susipakavusį ryšulėlį kelt į jo lovytę. Ir nors naktį jis mus su tėveliu pažadina savo verksmu nuo 1 iki n kartų, aš vis tiek negaliu nesišypsoti, kai ryte jis visu balsu pradeda čiauškėti taip sveikindamas naują dieną ir pranešdamas: "ei, pasauli, aš pabudau ir ateinu tavęs pažinti!"

Vanduo

Kostas labai mėgsta vandenį. Atsisveikinus su vystymo lenta, močiutė išmokė mus plauti mažąjį užpakaliuką kriauklėje. Vaikui taip patiko taškyt kojytėm vandenį ir reguliuot čiaupą, kad kiekvieną kartą išimamas iš kriauklės verkdavo. Dabar irgi rodo savo nepasitenkinimą, bet trumpiau ir galima kokiu žaislu dėmesį nukreipt. Išaugęs iš mažosios vonelės, Kostas dabar turi prabangą maudytis didelėje vonioje. Taškosi ir rankom, ir kojom, ir stojasi, tupiasi, sėdasi, griūna, vėl stojasi. Kaišioja rankytes po dušo srove ir džiaugiasi. O plaukiojantys žaislai ignoruojami. Dar delfinas su plakančia vandenį uodega šio to vertas, bet ir jis niekaip nesukonkuruoja su termometru - o čia tai daiktas, niekad maudantis iš rankų nepaleidžiamas.

Dovanos iš Kanados

Rugsėjo pabaigoje mus aplankė giminės iš tolimosios Kanados - močiutės teta Salomėja ir jos sūnus Romas. Smagu buvo visai giminei susibėgti ir pabendrauti. O ypač pasisekė Kostukui, kaip pačiam jauniausiam iš giminės, nes gavo labai vertingų dovanų nuo močiutės pusbrolio Romo: naujutėlį dinozaurą; visai nebejauną echidną iš Australijos (nepainioti su ežiu!); arkliuką, kuriam ne mažiau nei 50 metų, nes Romas jį pats dar vaikas gavo dovanų nuo savo dėdės Jono Albino; kanoją, kurią plukdė pats Romas vaikystėje; knygutę, kuri buvo atvežta Romo dukrytėms Elain ir Maxine iš Lietuvos į Kanadą, ten sėkmingai panaudota ir va, vėl grįžo į Lietuvą. Romas sakė, kad jei šitų žaislų dar prireiks jo dukroms, ar jų vaikams, tai turės pačios atvažiuoti į Lietuva ir pasiimti. O mes slaptai tikimės, kad tiek ilgai laukti pasimatymo nereikės.

Ruduo

Už lango šalta, drėgna ir nejauku, dėl to apima slogi nuotaika, tingulys, žiovulys ir, neduok Dieve, slogulys. Žaislai nedžiugina, katė kažkur pasislėpusi miega, visi aplinkui kaip sušalusios musės slankioja iš kampo į kampą. Gerai, kad bent vaikščioti išmokta, norisi kuo toliau būti nuo tų šaltų grindų. Ne, vežimėlyje, aišku, šiltai suvyniotam tokiu oru miegoti visai jauku ir gera.

Bet taip norisi tos šiltos saulutės ir žalios, kutenančios padus, žolės. Ar teko šiais metais ant jos pasivolioti?

Vienuolika mėnesių

Neįtikėtina, kad prieš metus rudeninių lapų fone tėvelis fotografavo apvalų mamos pilvuką, o šiemet tokių pačių lapų fone vyko jau visai guvaus bernužėlio, kuris vaikšto, taria pirmuosius žodžius ir labai aiškiai reiškia savo nuomonę, fotosesija.
Taigi, vienuolikos mėnesių Kostas visiškai laisvai ir savarankiškai vaikšto. Žinoma, eisena dar kiek panaši į padauginusio svaigalų piliečio, dėl ko mėlynės keičia savo dislokacijos vietą, bet niekad nenunyksta nei nuo mažulio veido, nei nuo kojų.
Vaikinas labai mėgsta viską rausti ir versti ant grindų. Viskas, kas jam pasiekiama yra jo ir jis nesutinka persigalvoti kiek jam besakytum "ne" ar "niu-niu-niu". Suka apsisuka ir vėl siekia ką pasiekia. Todėl namie atsirado ir varteliai ant laiptų, ir raišteliai ant durelių, ir nesuskaičiuojamas kiekis barikadų, ir visi bent kiek vertingesni daiktai sulipo į aukštybes. Bet žmogučiui vis tiek labiausiai maga ten, kur mažiausiai galima, t.y. į tėvelio darbo kambarį. Tik durys atsidaro ir vaikas lekia jų kryptim - pirmiausia čiupt už kompaktinių plokštelių, tada įsirausia į tėvelio įrankių dėžę, o jei dar ir tada nesugauni, tai neabejotinai randi po stalu tarp laidų ir laidelių.
Vaikas sako "niam-niam", "au-au" ir labai gražiai ištobulino "mia-uu". Sako "mama" ir "tete", bet kol kas tai dar tik gražūs širdį glostantys skiemenys, su konkrečiais asmenimis mažai susiję. Kostas giduoja kateles, rodo "ate-ate", "diiidelis", moka padaryt "pypt" ir "bum", labai mėgsta garsiai šūkauti, o paskui sau linksmai paploti. Prieš miegą gražiai dainuoja sau lopšinę, o tik pabudęs smagiai čiauška. Tėvelis priminė, kad dar Kostas išmoko daryti "caca" (glostyti plaukus, kol kas gan šiurkščiai) ir neseniai parodė katytės paveiksliuką ant sauskelnių ir pasakė "miauu".
Prisiskaičiusi protingų knygų bandau Kostukui suorganizuoti dienotvarkę. Bet koks nuo gimimo Kostas buvo su savo nuomone šiuo klausimu, toks ir liko. Vienintelis dalykas, kurį dalinai pavyko sureguliuot, yra valgymo laikas. O su miegu, tai vaikinas reguliuoja gyvenimą mums kaip jam patogu. Ir jei jis nenori miego, tu grafikuokis, mama, kiek nori, o jis nė už ką nemiega, finale pakeldamas tokį skandalą, kad tik nurengiu ir paleidžiu toliau vaikštinėt.

Kostui atskiro maisto niekas nebegamina, nes nebėra prasmės - nevalgo pliurzės ir taškas. Valgo iš bendro puodo, tik alergenų neduodam. Valgant būtinai reikia rankoj šaukšto, kuriuo barškinama į stalą. Be šaukšto rankytėj valgymas nepradedamas, nes gresia skandalas ir rietimasis maitinimo kėdutėje. Vaikas labai noriai geria iš puodelio. Springsta, juokiasi ir vėl geria. Man atrodo, kad daugiau skysčio nuteka į seilinuko kišenę nei į burnytę, ir net ne dėl atsigėrimo, o dėl proceso čia smagumas, bet kad jau žmogus laimingas, tai negi neleisi.
Faktai: Kostas sveria 10 kg 850 g, yra 76,5 cm ūgio, galvos apimtis 45 cm, krūtinės apimtis 46 cm. Visiškas Lietuvos berniukų vidurkis.

Palanga

Rugsėjo pradžioje savaitę buvome Palangoje. Poilsiautojų šurmulys jau nurimęs, orai dar geri, o ir apsigyvenom su smetoniniu kūdikiu smetoniniam name su nuostabiu kiemu visai netoli jūros ir parko - tiesiog pasaka. Kostukas mus su močiute maloniai nustebino, visą kelionę išmiegojęs automobilinėje kėdutėje. Nuskubėjus prie jūros, Kostui didelis vanduo nepadarė jokio įspūdžio, nors šiek tiek susidomėjo bangomis.

Žuvėdros (o gal kirai - niekaip nesuprantu kaip juos atskirti) patiko, bet tikrai ne tiek, kiek smėlis. Čia tai buvo vaikui atradimas. Mažulis smėlį kapstė rankom ir kojom, barstė ir mėtė, valgė ir spjaudė. Prisiragavęs smėlio puolė kramtyti smėlyje rastus pagaliukus. Šituos vos spėjau iš burnos traukti, nes juos tuojau pat susmulkindavo ir išsišiepdavo laimingas su šypsena, pagražinta seilėmis su juodais pagaliukų taškeliais.

Parko samanos su spygliais ir skruzdėlėmis ne taip patiko, nes badė delniukus ir dėl to neišėjo ropoti. Palangoje Kostas intensyviai treniravosi vaikščioti, treniruočių viršūnė buvo, kai prilaikomas močiutės, mažulis nužingsniavo mažiausiai kilometrą ir norėjo dar, bet pavargo...močiutė. Smetoninio namo kieme buvo sūpynės. Vaikas net sustingdavo su palaiminga šypsena, kai jomis pasupdavom. O batutą išnaudojo ir lingavimuisi, ir ropojimui - vos spėjau gaudyt. Smagios buvo netikėtos atostogos Palangoje.

Smetoninis kūdikis

Kartą Kostuką belankant dėdei ir tetai, tyrinėjom į ką gi jis vis dėlto panašus. Kam labiau į mamą, kam labiau į tėvelį, kam į senelį, bet tetai jis pasirodė labiausiai panašus į praeito amžiaus pradžios kūdikį. Nežinia, ar čia dėl mūsų dažnai jam rengiamų kelnyčių su petnešom, ar dėl garbanėlės, susiriečiančios vos sudrėkus plaukučiams ties kakta, bet taip jau ir prilipo dabar Kostui naujas pavadinimas - smetoninis kūdikis.

Dešimt mėnesių

Kaip greit bėga laikas. Atrodo tik ką buvęs bejėgis naujagimis, mūsų Kostas jau vaikšto įsikibęs į kėdes, sienas. Visai drąsiai eina laikomas tik už vienos rankos, vis ilgiau ir ilgiau pastovi niekur nesilaikydamas ir vis tvirčiau žengia savarankišką žingsniuką. Mažuliui ypač patinka laiptai, juos radęs liptų pats vienas, o jei nukeliam - skandalas. Todėl tenka laipioti jį laikant už rankyčių milijoną kartų aukštyn ir žemyn. Aš jau senių seniausiai labai gerai jaučiu savo suriestos nugaros visus išlinkimus, o jis dar liptų ir liptų.
Kostui labai patinka kojinės. Tik jau ne su jom vaikščioti. Vos užmovus kojines, vaikas su džiaugsmu jas tempia lauk nuo kojyčių ir paskui nešiojasi ilgai rankytėj kaip brangiausią trofėjų. O ypač geras grobis dvi kojinės - po vieną kiekvienoje rankoje. Joks žaislas neprilygsta kojinėms. Gerai, kol buvo vasara ir nebaisu, kad vaikas basas po namus ropoja ir vaikšto, bet dabar, atšalus orams, teks giedoti himną pėdkelnių išradėjams.
Kostas nebenori valgyti kūdikiškos pliurzės, reikalauja maisto iš mūsų lėkštės. Net lygiai ta pati avižų košė, tik sutrinta, jam netinka, reikia iš mamos lėkštės su dideliu šaukštu, ir baigta. Jaučiu, kad tuoj nebevirsiu jam atskiro maisto, maitinsis iš bendro puodo, nes nusibodo pribaiginėti vėsius likučius.
Nors namuose gyvena katė, nors ištisai įvairių tautų šokius šoka apie vaiką močiutė, mama ir tėvelis, panašu, kad pirmas sąmoningas Kosto garsas bus skirtas šunims. Pamatęs šios rūšies keturkojį jis bando sakyti "au-au", nors kol kas tai panašiau į "a-a". Ta proga močiutė papildė pliušinių šunų kolekciją trečiu egzempliorium.
Kostas jau pradeda išskirti iš kalbos srauto jam žinomus žodžius. Kai jau vaikui merkiasi akys, kaip nori miego, bet jis nė už ką nesutinka būti paguldytas vežimėlyje, žaidžiam žaidimą "bum". T.y. sakom "bum" ir juokdamiesi griaunam Kostą vežimėlyje iš sėdimos padėties į gulimą. Vaikas keliasi, vėl sakom "bum" ir griaunam. Po kokio penkto karto nebesikelia ir užmiega. Taigi mums su močiute beplepant apie šį bei tą ištarėm "bum" ir Kostas vežimėlyje smagiai loštelėjo galvą atgal. Dar kartą pasakėm "bum" - vėl loštelėjo. Tai kiek čia truks, kol jau reikės užsienio kalba prie jo kalbėtis? :)

Pirmas žingsnis

Nors bloga nuotaika, nors dantys ramiai gyvent neduoda, bet Kostas vis tiek šiandien žengė pirmą savarankišką žingsnį. Ant vienos kėdės buvo dubenėlis, kurį smagu barškint, o ant kitos atsigulė katė. Kaip žinia, gyvūnėlis įdomiau už dubenėlį, tad jo link ir buvo žengtas tas pirmasis žingsnis. Katei nubėgus nuo mažo neprognozuojamo subjekto, dubenėlis atgavo savo vertę ir žingsnis buvo pakartotas atgal prie kitos kėdės. Fiksuojam datą ir laiką: 2011-08-28, 21:30 :)

Dantukas Nr. 6

Vakar, 2011-08-27, berods apskutinę šiltą ir saulėtą vasaros dieną, išsiruošėm į Trakus, ta proga, kad tėvelis nors kartą nedirbo :) Kartu su Migle ir jos tėveliais šauniai paplaukiojom laiveliu, pasivaikščiojom ežero pakrante, privalgėm kibinų, o finale atradom Kosto burnytėje dantuką Nr. 6, bet ne į porą dantukui Nr. 5, o visai įstrižai. Vadinasi Nr. 7 ir Nr. 8 kažkur čia pat :)

Apsauginis

Zarasuose mus saugojo apsaugos darbuotojai, nes dirbom svarbų darbą. Vieną vakarą baigus darbus susirinkau visus daiktus, susipakavau į vežimą man babuškos jau pristatytą vaiką ir supratau, kad būtinai turiu dar grįžti laiptais į antrą aukštą sutvarkyti ir užrakinti vieną svarbią patalpą. Tai reiškia: išpakuot vaiką, užšlubuot su vaiku ant rankų, sutvarkyt ką reikia su vaiku ant rankų, nušlubuot žemyn su vaiku ant rankų ir vėl supakuot vaiką... Atsidusau ir buvau bepradedanti visą šią seką, kai man kilo išganinga mintis. Atsisukau į mus saugantį apsauginį ir paprašiau:
- Jūs čia viską saugot, gal galėtumėt truputį pasaugot ir vaiką?
Mano didžiam nustebimui jis sutiko. Užtrukau su reikalais gal 10 minučių, vis pasiklausydama, ar nerėkia mano stebuklas. Nusileidžiu žemyn, vežimas atsuktas į apsauginį, o vyrukai kažką tyliai veikia.
- Kaip jums pavyko susitarti? - klausiu.
- Tai buvo labai paprasta, - atsako šypsodamasis apsauginis, - jis savo batuko lipuką atsega, o aš užsegu. Taip ir žaidėm.

Dantukas Nr. 5

Šiandien netikėtai radau dantuką Nr. 5. Štai kodėl Kostas visą naktį budinėjo ir nuo vakar pietų valgė tik pieną. Laukiam dantuko Nr. 6 į kompaniją.

Babuška

Į Zarasus važiavom su kita močiute, kuri pageidauja būti vadinama babuška. Lietuviškai skamba nelabai kaip, bet kadangi ji bendrauja su anūku gimtąja rusų kalba, tai visai viskas gerai. Prisipažinsiu, jaudinausi dėl kelionės, buvo neramu kaip vaikas pasiliks su ne taip gerai pažįstamu žmogum gana ilgam laikui. Bet pasirodo mano nerimas buvo be pagrindo. Kostas ir babuška puikiai sutarė, nuolat žaidė, krykštė, ėjo pasivaikščiot, labai gerai miegojo ir visaip kitaip gerai leido laiką. O dar nuo babuškos Kostas gavo dovanų pirmąją mašinytę. Ir ne bet kokią, o su mėlynu žybsinčiu mygtuku ir įjungiama sirena. Dabar Kostas jau tikras berniukas su visais atributais.

Devyni mėnesiai

Seniai jau devyni mėnesiai Kostui suėjo, bet kad lygiai po dienos (2011-08-10) išdygo vaikinui dantis Nr. 4 ir dar mes visa šeima išvažiavom į Zarasus, tai ir liko neaprašyti pasiekimai. O ir Techninėj apžiūroj buvom tik šią savaitę. Taigi 9 mėnesių su uodega faktai: svoris 10 kg 100 g (+200 g), ūgis 74 cm (+2 cm). Nors man atrodo, kad aš auginu milžinuką, gydytoja vis tvirtina ir vizualinėm priemonėm įrodinėja, kad Kostas yra absoliutus Lietuvos berniukų vidurkis.
Mažulis vaikštinėja palei lovas, kėdes, "pufikus" ir kitus stabilesnius daiktus visai drąsiai, kartais prisilaikydamas tik viena ranka. Bet greitesnis judėjimas Kostui kol kas ropojant keturiom - vos šlubuodama spėju paskui jį. Kasdien vaikas kuo nors nustebina - tai laiptais nepastebėtas užsilipo paskui katę, vos spėjau sugaut, kol nenusivertė, tai sumaniai mano suręstas barikadas išardė, tai spintelę dar vakar neįveikiamą atsidarė, ir taip toliau, ir panašiai.
Kostas mėgsta mušti būgnus. Na, tikrų tai mes neturim, bet jais tampa bet koks kietas plokščias paviršius - kad duoda vaikas delnais, tai duoda, ir patenkintas juokiasi.
Kostą labai domina akiniai. Dėl to kenčia ir tėvelis, ir močiutė, ir...pats Kostas. Nes akinių tai jam niekas neduoda, o žmogutis taip nori, kad rėkia jų negavęs.
Kostui patinka mauti "bokštą". Tiksliau jam patinka numauti ir paskui barškinti medinius rutulius vieną į kitą. Ir dar patinka vėžlys su 3 spalvotom kaladėlėm. Nors vėžlio gali nebūt, svarbu kaladėlės - smagu jas ir graužt, ir barškint. Bet vaikas laimingiausias, kai jam būna leista įsisukti į kruopų ir prieskonių stalčius virtuvėje. Staiga pasidaro tylu tylu, tik čeža pakuotės ir maišeliai.
Valgus mūsų vaikas. Kruopų košės stengiuosi neduot daugiau nei 200 ml, na nebent labai jau prašo dar. Su mėsine koše kiek prasčiau, bet užtat vaikinas suprato, kad mūsų lėkštėse maistas skanesnis ir kiekvieną kartą prisistato, kai mes valgom. Tenka duot ragaut, nes kitaip skandalas garantuotas. Barankas mielai graužtų, bet kad nuo jų beria. Kaip ir nuo bananų, slyvų, vyšnių, juodųjų serbentų, kakavos, braškių, persikų, pomidorų, paprikų...

Dantukas Nr. 3 ir kiti pasiekimai

2011-07-23 išdyko Kostui dantukas Nr. 3. Ta proga tris dienas visi namai skambėjo nuo klyksmo ir riksmo, o aš maniau, kad kaimynai neabejotinai iškvies mums "vaikų teises". Nes jau kartą į sieną yra baladoję, kai vaikas ilgiau verkė, lyg mes taip linksmintumėmės, tai niekad negali žinot, kokios orginalios mintys vėl į jų galvas šaus.
Kostas išmoko atsisėsti. Iš pradžių iš stovimos padėties žnekteldavo ant užpakalio, o dabar jau ir iš ropojamos padėties sugeba atsisėst. Vaikas kasdien kuo nors nustebina - vakar lipo kaip tikras kalnų alpinistas įstrižai pastatyta prie sienos, nes nebenaudojama, vystymo lentos apatine puse. Šiandien atrado, kad gali ištraukti ir spintelės stalčiuką koridoriuje, ir stalčių vonioje - o kiek ten turto, tai net žado netekęs žiūri ir krykščia iš laimės, kol aš skubu greit uždaryt ir nukreipt jo dėmesį kitur.
Važinėtis ant pufiko su ratukais su vaiku ant rankų - originalus užsiėmimas, bet Kostui patinka. Gal todėl mes dabar ramiai nukeliaujam tokiu būdu iš vieno kambario į kitą. Bet močiutei pasiūlius pabūti ant rankų iš karto sutinka - juk močiutė stovi, o iš aukščiau geriau matosi!
Labai gerai Kostas moka sakyti skiemenį "ne". Sako ir vieną, ir visas tiradas "ne-ne-ne-ne-ne-ne". Šitaip aiškina ir kas jam patinka, ir kas nepatinka. O "taip" pasakyt nemoka, kiek močiutė besistengtų išmokyt - anksti dar.
Kaip tik šiandien išmoko Kostas savarankiškai giduoti kateles, na tą "gidu-gidu kateles, keps močiutė bandeles". Žaidžia vaikinas, žaisliukus dėlioja, ir staiga pradėjo kumštukais viens į kitą duoti. Pradėjau dainuot - tiko. Dar kartą pabandžiau pradėt dainuot - tikrai sąmoningai giduoja. Smagumėlis :)

Dresūros ir rėplionės

Močiutė vos ne nuo gimimo Kostą dresiravo duoti rankas, kai jis užsimano būti paimtas. Po keleto mėnesių dresūra davė rezultatų ir vaikas tikrai tiesia rankas, bet tik močiutei. Tėvai geri - paima neprašomi. O šiandien Kostas visai sąmoningai pamojavo "ate-ate". Persitikrinau kelis kartus - tikrai sąmoningai ir labai gražiai. Gudrėja tas mūsų vaikas. Ir dar šiandien mažasis žmogutis pradėjo normaliai ropot. Rėpli rėpli kelis metrus - ir vėl šliaužia, o pastatytas prie lovos krašto žingsniuoja ir nori dar, ploja ištiestu delniuku per sofą, per kėdę ir krykščia. Gražu žiūrėt. Dabar vėl noriai būna lovytėje, nes čia patogu įsikibti, atsistoti, tūpčioti ir bandyti žengti aplink. O jei dar nuo spintelės už lovytės kokį nelegalų daiktą nutveria - iš vis džiaugsmingo juoko pilnas kambarys.

Aštuoni mėnesiai

Aštuonių mėnesių Kostas šliaužia, sėdi, stovi ir labai norėtų eiti, bet dar trūksta pratybų. Pirmą kartą mažulis atsistojo prieš pat Rasas (2011-06-22), kai grįžom vienai nakčiai namo iš sodų bendrijos. Paguldžiau į lovytę kaip visada, atsisuku už minutėlės - o mažulis stovi įsikibęs į lovytės kraštą. Turbūt būtų atsistojęs ir anksčiau, jei nebūtume sode vaiko migdę kelioninėje lovytėje. Po šito atradimo, vaiką statėm prie visų saugių stabilių paviršių, tinkančių stovėjimo pratyboms, o jis tiesiog krykštė iš laimės kaip jam smagu. Dabar panešiojus ant rankų sunku jį pasodinti, ar padėti šliaužti - nori stotis ir viskas. Tiesa, prieš stovėjimą Kostas intensyviai treniravosi - darė pritūpimus. Kartą močiutė skaičiavo: 1...15...25...34...petraukėlė...35! Daugiau tokio rekordo Kostas pakartoti nežadėjo, atsistojo pats - tikslas pasiektas, dabar kitų pratimų eilė.
Kostas nors sėdi, bet pats neatsisėda. Reikės daugiau treniruočių ir masažų.
Vaikas vis dar turi tuos pačius 2 dantis, nors vis pazirzia taip, lyg jau tikrai nauji dantys kaltųsi. Nenustojo mažulis nei žnaibytis, nei draskytis, kliūna visiems, kas jį migdo ar maitina, o ir savo ausytes nusidrasko iki kraujo, kiek nagus jam bekirptume. Net nesuprantu kada jis spėja, gal naktį?
Kostas pamėgo nei tai bučiuoti, nei tai ragauti, o gal tiesiog švelniai seilėti žmogaus kūną. Kur buvęs, kur nebuvęs, jau ir ragauja tai ranką, tai koją, tai pilvą mamai.
Mažulis jau pasiekė raidos periodą, kai ypač smagu daiktus mesti ant žemės ir žiūrėti kas bus. Ir dar jam smagu tąsyti savo drabužėlius. Gaila tik, kad jie nukritę besubarška.
Faktai: svoris 9900 g (+700 g), ūgis 72 cm (+0,5 cm), galvos apimtis 44,5 cm (+0,5 cm), krūtinės apimtis 45 cm (- 1 cm - hm?..).

Baseinas

Po masažų, kurie tikrai vaikui patinka ir padeda, mums pasiūlė palankyti baseiną. Sutikom entuziastingai. Tik pirmą kartą lankydamiesi neapskaičiavom, kad po masažo vaikas nespės pailsėti. Taigi Kostas aprėkė visą baseiną ir pusę poliklinikos, kabinosi man į plaukus, kando į pečius, lipo ant sprando ir nė už ką nesutiko atsipalaiduoti ir mėgautis vandens procedūromis. Antrą kartą aš jau buvau gudresnė ir pasirinkau laiką masažams pasibaigus, po ilgesnio vaiko miego. Šį kartą Kostas nė nebandė protestuoti, iš karto sukrykštė vandeny, puikiausiai vykdė visus kineziterapeutės nurodymus, gaudė raudoną kamuoliuką, džiaugėsi geltonu ratu ir net gurkštelėjęs vandens neverkė, o tik išplėtė akis ir pradėjo dažniau kvėpuoti. Gaila, kad kiti mūsų pasimėgavimai vandeniu dėl traumų nusikėlė maždaug porai mėnesių...

Traumos

Panašu, kad ši vasara bus visai kitokia nei visos. Susitraumavom visa šeima, taigi standartiniai vasaros malonumai nusikelia į kitus metus. Ne, tai ne avarija, tai dviejų nelaimingų atsitikimų buityje rezultatas. Tėveliui pirštą sužalojo diskinis pjūklas per Rasas - perrišimai ir gipsas 4 savaitėm, o mama Mindauginių išvakarėse sugebėjo išsisukti koją su Kostu ant rankų. Abu kritom ant asfalto nuo 3 laiptelių. Laimei, vaikas atsipirko tik veido nubrozdinimais ir elegantišku guzu ant kaktos. Mamai baigėsi prasčiau - trūkęs raištis ir atskilęs pėdos kaulo gabalėlis. Gipsas mėnesiui. Guodžia tik unikali šeimos nuotrauka. Šypsomės, vadinasi pasveiksim.

P.S. Saugom vienintelę netraumuotą mūsų visų gelbėtoją močiutę.

Ūkis

Kostas praturtėjo.
1. Iš tolimosios Amerikos atkeliavo jo maitinimo kėdutė (ačiū Agnei). Pradžioj naudota kaip žaidimo vieta, dabar tarnauja būtent valgymui.

2. Ypač Kostas mėgsta nešioklę (ačiū Miglei ir jos tėveliams). Tik į ją įdėtas veidu į pasaulį krykštauja ir mosuoja kojom ir rankom.

3. Pradėjęs sėstis vežimėlyje, mažulis buvo perkraustytas į sportinę vežimėlio dalį. Patenkinti likom visi - Kostas, nes gali dairytis į šalis, tėvai, nes vaikas mielai važiuoja nemiegodamas, nerėkia, dairosi.

4. Maudynių ratą nupirkom gal kiek per vėlai, bet dar spėjom. Patiko taip maudytis Kostui. O ir tėveliai kiek sausesni liko, nei maudant mažojoj vonelėj, kur Kostas pamėgo taškytis labai džiaugsmingai ir gausiai liedamas vandenį per kraštus.

Septyni mėnesiai

Seniai jau tie 7 mėnesiai buvo, bet kad evakuavomės į sodų bendriją dėl karščių ir ten likom, tai dienoraštis tapo skurdesnis tiesiog dėl interneto išdaigų.
Viena savaitė iki septynių mėnesių Kostas skiepijosi, tai ta proga buvo suorganizuota ir TA. Rezultatai: svoris 9200 g (+340 g), ūgis 71,5 cm (+1,5 cm), galvą (44 cm) ir krūtinę (46 cm) tradiciškai paaugino 1 cm.
7 mėnesių vaikinas nesėdi. Tiksliau pasodintas vos vos pasėdi, sukrykščia iš džiaugsmo, palinguoja į šonus ir bum, o tada beeee. Todėl gydytoja iš karto parašė siuntimą tradiciniams masažams.
Birželio 1 dieną Kostas pradėjo šliaužt. Ne ropot, bet šliaužt kaip partizanas. Ir šį savo įgūdį labai greitai ištobulino. Vaikas labai greitai pasiekia norimą tikslą. Iki šiol pats geriausias motyvas - LAIDAI! Vargas tėveliui, mes su močiute vis paslepiam laidus nuo mažulio, o tėvelis grįžęs namo neturi idėjų kur galėtų pradėt jų ieškot.

Kostui labai patinka tyrinėti veidus. Ypač nagais. Net nedrįstu galvoti apie tai, kas būtų, jei kas vaikui leistų patyrinėt akis. Braižosi ir žnaibosi jis ir valgydamas, ir migdydamasis, o migdydamasis dar ir niūniuoja sau lopšinę. Labai mėgsta vienkartines popierines servetėles - smulkinti ir ragauti mažus gabaliukus.
Iki 7 mėnesių Kostas išragavo visas kruopų košes ir visas jam leistinas daržoves. O septyniamėnesiadienio proga gavo mėsos. Ir ne bet kokios, o stirnienos - ačiū Eglei ir Albertui. Stirniena su moliūgu arba bulve jam labai skanu. Sukerta vyrišką porciją.
Pliurpia Kostas sava kalba nesustodamas - net valgydamas kažką burbuliuoja. Iš suprantamų skiemenų vis dar dominuoja da-da, de-de, kartais pasigirsta ir te-te, bet aiškiai labai retkarčiais, o jau neužrašomų garsų ir šūksnių tai liejasi arijos ir serenados. Jei žmogui per gyvenimą yra duotas iškalbėti tam tikras kiekis žodžių, tai gali būti, kad Kostas juos iškalbės dar nepradėjęs kalbėti.

Diržas

Rašau tėveliui sms:
- Kostas nori diržo. Duot?
Nedelsiant sulaukiu susirūpinusio tėvelio skambučio:
- Kokio diržo, kas ten pas jus darosi???
- Kostas nori tėvelio džinsų diržo, ar duot pagraužt? - linksmai paaiškinu situaciją.
Tėvelis net lengviau atsikvėpė. Matyt pamanė, kad mamai jau ku-kū ir susiruošė kūdikį skriausti.

Šeši mėnesiai

Kaip greit bėga laikas. Nespėjom nė dorai susivokti, o Kostui jau pusė metų. Nors kai gerai pagalvoji, tai pirmus 3 mėnesius abu tik gydėmės, o kitus tris jau gyvenom ir mėgavomės. Tad nėra taip greit :)
Pusmetinukas nesėdi, sveria 8860 g (+660 g), yra 70 cm ūgio (+3,5 cm), galvos apimtis 43 cm (+1 cm), krūtinės apimtis 45 cm (+1 cm). Turi 2 dantis, labai mėgsta vartytis, tai daro visur kur gali ir kai gali. Ryte pabudęs pradeda ne tik burbuliuoti, kaip anksčiau, bet ir vartytis po visą lovytę, nors ir aprengtas miegmaišiu. Vietos ant antklodės, patiestos ant grindų, nebeužtenka - tik nusisuki, jau ir ritinėjasi ant parketo. Kostas nešliaužia, jis kažkaip keistai, bet tikslingai rangosi tikslo link. Labai geras tikslas yra laidai.

Vaikas labai garsiai ir daug šneka, o cypia ir krykščia iš džiaugsmo, kai jį šnekini, juokini, kai į regėjimo lauką ateina katė Murzė. Gyvūnėlis jau išmoko saugotis mažo sutvėrimo, nes jei šis pasiekia, tai tampo už uodegos ir kimba į kailį tiesiogine prasme. Firminiai šio mėnesio skiemenys "lia-te-te", "lia-da-da" (ar tik nebus iš kokių nežinomų isorinių gelmių prancūziškas kraujas prasimušęs? :) ) ir "aaa-te". Pastarąjį labai taikliai pasakė gydytojai išnešamas iš kabineto po apžiūros.

Moka Kostas žnaibytis ir draskytis, ypač gerai sekasi tai daryti valgant arba migdantis, todėl mama nebesirengia marškinėlių trumpom rankovėm ir drabužių su iškirpte. Mažulis labai mėgsta būti nešioklėje veidu į pasaulį, tada krato rankas ir kojas, plasnoja kaip paukščiukas ir krykščia iš džiaugsmo. Išmoko jis pats suptis vibruojančioje kėdutėje - kulnais kad duoda tai duoda ir juokiasi, kaip jam smagu. Kostas valgo daugiausia mamą, bet nuo 5 mėnesių ir 1 savaitės alergologės paliepimu gauna ir kruopų košių, kurias ryja su malonumu. Kaip tik suėjus 6 mėnesiam išmoko purkšti pro burną seiles. Košę irgi.

Maudynės

Kostas nuo pat gimimo mėgsta maudytis. Nė karto nebuvo kokio nors protesto ar net pazirzimo maudymosi tema. Net tada, kai mama netyčia kyštelėjo jo veiduką po vandeniu, vaikas tik pasukiojo galvytę į šonus ir vėl rankom taškytis pradėjo. Kostą maudyti nuo penkto mėnesio pasidarė sunku, nes jis makaluojasi ir kojom, ir rankom, bando verstis žemyn veidu, o šlapias slidus - labai baisu nuskandint. Gerai, kad dėl alergijos bent jau nemuiluojam jo.

O šita nuotrauka pavadinimu "Kaip tėvelis vaiką išpakuoja maudynėms" arba "Kur dingo vaiduoklių kūdikis?" mamai labai patinka.

Dantukas Nr. 2

Zirzė, zirzė ir išsizirzė Kostas dantuką Nr. 2. Baltutėlį, mažutėlį, aštrutėlį. Fiksuojam datą - 2011-04-27. Dabar pilnas pradinis apatinis komplektas.

Velykos, žaislai ir dantukas

Velykom ruošėmės visi kaip priklauso - valėm, šveitėm, kepėm, virėm, dažėm, marginom. Kostas viską komentavo savo kalba ir labai norėjo pažiūrėti iš aukščiau, t.y. nuo mamos, tėvelio ar močiutės rankų. Kadangi visos rankos buvo užimtos arba purvinos, teko suktis iš padėties kitaip. Ir čia Kostas atrado, kad suaugusieji iki šiol nuo jo slėpė visus geriausius žaislus! Kas gi domėsis barškučiu ar pliušiniu ančiuku, jei galima gauti puodą, dubenį ar traškantį polietileninį maišelį?!

Šitaip šauniai pasiruošę, Velykas šventėm pas Kosto dėdę. Ėjo vaikas iš rankų į rankas, visiem šypsojosi, su visais bendravo ir be perstojo čiauškėjo. Bet didžiausią įspūdį Kostui paliko haskių veislės didžiulis šuo Gasas. Kostas net krykštė iš džiaugsmo kai Gasas priartėdavo, o jau kai suleido rankytes į šuns gaurų bedugnę, atrodė, kad tai laimės viršūnė.

Dovanų Kostas gavo dantų šepetuką. Iš karto jį įsikišo teisingu galu į burną, ir čia pasigirdo džiaugsmingas tetos šūksnis:
- Мatau dantį!
Ir tikrai, Velykų proga Kostas užsiaugino baltutėlį gražutėlį dantuką. Dar išvakarėse tikrinau - nebuvo. Štai kodėl pastarąją savaitę vaikas buvo toks zirzalas, o mama net šlapia nuo jo nešiojimo ir supimo. Gera teta, geras dantų šepetukas - prakrapštė Kostui dantį.

Su tuo šviežutėliu dantuku Kostas iš karto pradėjo noriai viską graužti. Pirmoji auka - tetos dažytas gražutis margutis. Davėm pasidžiaugt, o Kostas jį tuo vieninteliu dantuku prakando. Teisingas požiūris: turi dantį, reikia naudoti pagal paskirtį.
Su Šventom Velykom, sveikų dantų ir gražių švenčių!

Ausytės

Kostukas labai mėgsta, kai jam prausiu ausytes. Tada visas nuščiūva su palaiminga šypsenėle veide. Tik baigiu - iš karto vėl pradeda makaluotis. Ir dar jam patinka, kai ką nors šnibždu ar "čiulbu" tiesiai į ausytę. Būna išsišiepęs ir net liežuvėlį iškišęs. Šiuo pomėgiu vaikas tikrai į mamą atsigimė.

Penki mėnesiai

Penkių mėnesių Kostukas sveria 8200 g. (+500 g), yra 66,5 cm (+ 1,5 cm), galvos apimtis 42 cm (+ 1 cm), krūtinės apimtis 44 cm (+ 1 cm). Nors ne ypatingai daug priaugo, bet mamai nešiot jis sunkus kaip akmenukas.
Per penktąjį mėnesį Kostas išmoko vartytis ir tai daro su didžiuliu malonumu. Geriau sekasi verstis per kairį petį. Kol kas dar pilnai nesiremia kojytėmis, bet jų raumenukų tonusas pamažėjęs, o rankytės sustiprėję, taigi, vaikas užsispyrusiai artėja prie normų.
Visą mėnesį labiau mamą, nei patį Kostą, vargino suaktyvėjęs seilėtekis. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera - buvo papildyta seilinukų kolekcija. Labiausiai mamai patinka seilinukas su muzikiniu kaklaraiščiu. Nors seilėtekis galėtų būti dantukų pranašas, bet jų kol kas dar nėra. Ir gerai - nėra ko per anksti kandžiotis.
Kostui labai patinka, kai jam kas nors koncertuoja. Ypač tinka dainelė "Du gaideliai", kurią išgirdęs Kostas krykščia iš džiaugsmo. Šitą dainą pirma pradėjo dainuoti močiutė, o kad atlikimas buvo sutiktas su tokiu pasisekimu, tai penkių mėnesių sukakties proga ir knygutę tokiu pat pavadinimu anūkėliui įteikė.
Su vartymusi Kostas prarado vieną mėgstamiausių žaidimo vietų - vystymo lentą vonioje. Dabar jis taip vartosi ir makaluojasi, kad skubam tik greit keisti sauskelnes, vis ranka prilaikydami, kol nenusirideno mažulis žemyn. Todėl teko surasti naują žaidimų vietą - ant grindų. Patiesėm antklodę, ant jos uždėjom lavinimo kilimėlį - ir vaikas vartosi patenkintas.

Kosto rankytės dabar visą laiką turi būti kuo nors užimtos, kitaip jam neramu. Žaisliukai turi būti keičiami pakankamai dažnai, kitaip nusibosta, tada prireikia nosinių, rankšluosčių ir bet kokių kitokių medžiagų. Paguldytas vaikas pirmiausia rankytėmis pasitikrina ant kokios medžiagos guli - pakrapšto ją pirštukais. Dar jam labai patinka tyrinėti veidus. Pirštukais ir burnyte. Akiniuotiems iš vis ne kas - tuoj pat čiumpa blizgančius stiklus ir ruošiasi ragaut. Kojytės dabar įdomios ir apautos, kiša į burnytę su visom kojinėm.
Kostas labai norėtų sėstis, nors dar neišeina. Bando ir bando keltis vos paguldomas kiek didesniu kampu ir griūna ant šono. Bet tėvelio paramstytas pagalvėm fotosesijai papozavo. Labai jau mamai graži ši nuotraukytė.

Apsivertė

Šį rytą Kostas pirmą kartą absoliučiai savarankiškai apsivertė. Mankštos ir masažai tikrai ne veltui daryti. Palikau vaiką ant lovos besispardantį kojytėm į viršų, apdėliojau pagalvėm, o šone padėjau barškutį - taip, kad rankyte nepasiektų. Grįžtu už poros minučių košę pamaišius, o Kostas ant pilvo guli ir mylimą barškutį graužia. Štai kokia teisingos motyvacijos galia.

Knyga

Kostukas turi savo knygą. Ją pildom mes su tėveliu. Tiksliau pildėm pirmąjį mėnesį, o paskui kažkaip užsimiršo, o ir rūpesčių dėl sveikatėlės kontekste knyga buvo ne tokia svarbi. Vakar prisiminėm ir puolėm pildyt baltas dėmes. Rimčiausias iššūkis, o kartu ir įdomiausia dalis, buvo pėdučių ir delniukų atspaudai. Mažas foto reportažas žemiau.

Pirmas sulaužytas žaislas

Dauguma berniukų pasižymi ne itin atsargiu elgesiu su žaislais. Turbūt tokia yra jų prigimtis, taip jie tyrinėja pasaulį, bando jo tvirtumą, patvarumą. Kosto tėvelis vaikystėje buvo iš tų berniukų, kurie iš smalsumo užlipdavo ant savo žaislinio sunkvežimiuko - ar atlaikys? O jei užlipus su kibirėliu? O dar su meškėnu? Arba išardydavo vienintelį tėvų žadintuvą, vėl surinkdavo ir, aišku, likdavo nereikalingų detalių (žadintuvas veikia iki šiol).

Kostas gi pradėjo savo žaislų laužymo žygį kažkaip per anksti. Pirma jo auka - čiulptukas. Kadangi jis jo šiaip nenaudoja, tik retkarčiais pažaidžia, tai galima sakyti jog čiulptukas jam - žaislas. Bet kaip jis sugebėjo jį sulaužyti - tėvelis su mama iki šiol suka galvas...

Šuo Cecilis ir žirafiukė Sofi

Kostinių ir Kovo 11-osios, švenčiamų tą pačią dieną, proga, Kostas gavo dovanų pliušinį šunį vardu Cecilis. Labai mielas, jaukus, švelnus ir visai kaip tikras. Patinka jis visiems, bet Kostui labiausiai. Tampo ir glosto, nors kol kas šunelis didesnis už šeimininką.

Kitas pamėgtas Kosto žaislas - užsienietis. Tai žirafiukė Sofi, atvykusi iš Prancūzijos. Sako, kad visi prancūzų kūdikiai auga su tokiom žirafytėm, gaminamom jau nuo 1961 metų. Iš tiesų labai skanu ją graužti, patogu paimti į rankytę ir linksma klausytis jos pypsėjimo.

Valgymas

Kosto tėvelis labai atsakingai prižiūri vaiką. Jei reikia vakarieniauti, o vaikas ant jo rankų, tai reikalauja maisto nedėti į lėkštę, žada valgyti vėliau, kai kas nors vaiką perims. Ši praktika man nepatinka, todėl per eilinį tokį atsikalbinėjimą sakau:
- Sėsk valgyt, čia tau sriuba. Tu valgysi su grietine, o aš valgysiu su Kostu.

Merginos

Kostuką namuose jei lanko, tai tik merginos. Visos vos vyresnės - kuri mėnesiu, kuri keliais, kuri pusmečiu ar net beveik metais. Pasisekimą turi 4 mėnesių vaikinas. Paskutinį kartą vienai besisvečiuojančiai merginai atėjo pietų miegelio laikas, o Kostas tik ką atsikėlęs, tai ji net į Kosto lovą pasiprašė pamiegoti ir puikiai išsimiegojo. Jei merginos šitaip dabar į Kosto lovą prašosi, tai kas bus vėliau?...

Keturi mėnesiai

Keturių mėnesių proga Kostukas vėl svėrėsi ir matavosi. Žavingi TA rezultatai: svoris 7700 g (+800 g), ūgis 65 cm (+3cm), galvos apimtis 41 cm (+0,5 cm), krūtinės apimtis 43 cm (+1,5 cm). Taigi, vaikui maisto netrūksta, dėl ko mamai, kaip piendavei, labai smagu.

Suėjus trims mėnesiams, Kostukas ėmė labai sparčiai domėtis pasauliu. Jam būtinai reikia dairytis ir matyti, todėl nebenori būti paguldytas ant nugarytės ir priglaustas naujagimiškai ant peties. Vaikas labai nori sėstis, todėl stena ir riečiasi, bet šis manevras dar neišeina. Teks dar patreniruoti pilvo presą. Stebėtina, bet Kostas pamėgo gulėti ant pilvo. Gal dėl to, kad galva jau laikosi savo vietoje ir ją pakėlus smagu dairytis. Burnytė tapo pačia svarbiausia vieta, kur keliauja absoliučiai viskas - žaisliukai, nosinės, patiesaliukai, rankytės, mamos ir tėvelio rankos, o nedaug trūko, kad ten nukeliautų ir katės Murzės uodega. Išmiega Kostas pagaliau visą ilgą naktį, tik atsikeldamas kartą ar du pavalgyti. Pavalgo ir miega toliau. Mamai džiaugsmas!..
 Kostas pagaliau susidomėjo lavinamuoju kilimėliu, tampo aštuonkojo kojas ir beždžionės uodegą, net visa lova linguoja. Labai patinka ir televizorius - tik neapsižiūrėk, jau ir įsispoksojęs į mirgantį ekraną. Ir ką jis ten mato?..
Pažįsta Kostukas ir svarbiausius maitintojus - buteliuką ir krūtį, kuriuos pamatęs sako "ha!" ir tiesia rankytes. O buteliuką net kartą jau palaikė rankytėmis pats.
Atrado vaikas savo kojytes ir kiekviena proga jas čiupinėja. Nurengtos pėdutės pačios įdomiausios, todėl progai pasitaikius Kostas vis būna paliktas basakojis. Labai jau graži į kamuoliuką susirietusio laimingo vaiko poza.
Vis geriau Kostas lavina savo balsą - kartais ryte pabundam su tėveliu nuo neįtikėtinai garsiai čiauškančio vaiko, kuris tiesiog šūkauja su pasimėgavimu. O lubos aukštos, akustika gera... Mėgstamiausi skiemenys "aghu-aku", o begalės kitų net neišeina užrašyti. Labai laukiam "mama" ir "tete", bet vaikas tauposi. Nors močiutė intensyviai kartoja šiuos skiemenis, bet anūkėlis šypsosi patenkintas bedante burnyte ir nė nemano kartoti.

Kaip tėvelis vaiką prižiūri

Kosto tėvelis mielai būna su vaiku. Ypač sėkmingas jo atradimas suvystyti vaiką kaip saldainį, pasupti ir liepti miegoti. Net labai veiksmingas. Bet aš neatsargiai prasitariau, kad vaikas paaugo, nebemėgsta būti migdomas sulenktas, jam labiau patinka gulėti ant nugarytės. Naktis, pamaitinau vaiką, tyliai pakeičiau sauskelnes, užliūliavau ir padėjau į lovytę miegot, o pati į vonią tvarkyti tradicinės betvarkės. Po kelių minučių įlinguoja užsimiegojęs tėvelis:
- Vaikas nemiega! - sako.
- Nu tai migdyk, - atsakau ir tvarkausi toliau.
Pabaigiu, einu į miegamąjį ir matau vaizdelį: Kostas lovytėje kojom rankom mataruoja, visa antklodė kilnojasi, burbuliuoja ir guguoja, o tėvelis savo lovoj guli po antklode ir lopšinę dainuoja.
- Tai čia taip migdai? - klausiu.
- Na, juk pati sakei, kad jis ant rankų nebemėgsta, o jei aš prie lovytės stoviu, tai jis į mane žiūri ir nemiega.
Na ką, teko panaudoti senąjį tėvelio metodą - suvynioti kaip saldainį ir pasupti. Dvi minutės ir vėl visi galim miegot.

Verksmas

Mes labai mėgstam vaikščioti į svečius. Nežinia, ar dėl to, kad nauja aplinka vaikui įdomi, ar dėl to, kad aš atidžiau seku jo poreikius, bet svečiuose Kostas būna auksinis. Toks buvo ir svečiuojantis pas Kosto dėdę - ramutėlis, gerutėlis. Tik išvažiuojant nepatiko rengtis, tai parodė skardų balsą. Aš pradėjau sakyti "va, matot?!", į ką gavau konkretų dėdės atsakymą: "Ramus tas tavo vaikas - vaikams juk nedraudžiama verkti".

Trys mėnesiai

Trijų mėnesių proga Kostukas tradiciškai ir privalomai vėl buvo techninėje apžiūroje. Rezultatai: svoris 6900 g. (+900 g.), ūgis 62 cm (+2 cm), galvos apimtis 40,5 cm (+0,5 cm), krūtinės apimtis 42 cm (+1 cm).
Per trečiąjį mėnesį Kostukas atrado savo rankytes ir ėmė jas intensyviai graužti. Dešinė skanesnė, bent kol kas. Taip pat susipažino su teta masažiste, kuri privertė vaiką intensyviai sportuoti, kas tikrai vaikui į naudą. Apverčiu aš vaiką ant pilvo, norėdama nugarytę kremu sutepti, o jis man kad ims šliaužti atbulas! Galvoju, netyčia išėjo - padėjau į vietą, o jis vėl, ir dar kartą, ir dar. Vakare guldau į lovytę miegot ant šonelio, o jis tik šast ir apsivertė ant pilvo - o atgal apsiversti nemoka. Gerai, kad pastebėjau, dabar migdau tik ant nugarytės, kol normaliai vartytis išmoks. Tiesa, taip šauniai verčiasi dar tik į vieną pusę, kitą dar reikės patreniruot.
Kostukui labai patinka žaisliukai-drambliukai. Ir net nekeista, nes: 1. jie drambliukai, 2. jie tėvelio išrinkti. Ypač akis traukia raudonasis drambliukas, jį vaikas ima abiem rankom, žiūri net žvairuodamas, vis kiša į burną ir bando ragaut. Gal todėl, kad raudonas ir atrodo skanus. Antrasis dramblys, mūsų pramintas plonakoju, turi labai patogias paimti virvines kojas ir nuostabiai traškančias ausis. Labai geri tie drambliai vaikui.

Karuselė virš lovytės vis dar kelia teigiamas emocijas ir užima vaiką visai ilgam laikui, bet lavinimo kilimėlis Kostukui dar neįdomus. Keičiu žaisliukus vieną po kito, ir barškinu, ir cypinu, bet jam netinka. Jei nesisuka patys - ko čia į juos spoksot. Nors Bitę Mają virš vystymo lentos čiumpa, ragauja ir šnekina.
Kostas jau visai gerai pažįsta veidus. Močiutei labai smagu, kai jis pasižiūri tai į mane, tai į ją. Tada toks protingas vaikas atrodo ir labai jau gerai susigaudantis kas yra kas.
Priaugo Kostukas naują naminį kombinezoną, tokį baltą su pėdutėm ir ausytėm. Todėl gavo naują pavadinimą - meškis lepeškis arba trumpai meškas - taip taip, būtent meškas. Baltasis meškas.

Ligoninė ir barškučiai

Turbūt nėra nieko baisiau už tai, kai serga tavo vaikas. Kiekviena jo dejonė, ar verksmas širdį raižo tarsi peiliais - atrodo padarytum bet ką, kad tik jam neskaudėtų. Bet dažnai gali tik girdyti vaistus ir laukti, kol jie suveiks... Nepaisant slegiančio paties fakto, kad esi ligoninėje, vis dėlto negaliu sakyti, kad ten buvo labai blogai. Kaip aš sakau - reikia koncentruotis į gerus dalykus. Turėjom tarybinio dizaino, verkiant reikalingą remonto, bet švarią ir šiltą atskirą palatą su vonia. Juokavau, kad gyvenam vieno kambario bute. Toje palatoje buvom tik mes su Kostuku. Seselės ir gydytojos neužeidavo be būtino reikalo, kad neatneštų kokios papildomos ligos, močiutė ir tėvelis pakaitom aplankydavo kartą per dieną. Kadangi tokiom sąlygom buitiniai darbeliai minimalūs, visą laiką - dieną ir naktį - skyrėm tik vienas kitam. Taip, tai išvargina, bet kartu suartina, todėl tam tikra prasme jau ilgiuosi to meto, kai visas mano laikas buvo tik mano ir mano vaiko, kai mano vienintelis pašnekovas bei šokių ir dainų partneris buvo Kostukas. Gal dėl to net ir sirgdamas vaikas intensyviai vystėsi, ištobulino naujus įgūdžius, apie kuriuos būtinai turiu pasigirti.

Skambina vieną dieną į ligoninę močiutė ir sako:
- Perskaičiau internete, kad 2 mėnesių kūdikis turi laikyti rankoje barškutį.
Čiupau barškutį, įbrukau vaikui į ranką: - "Laiko ir barškina", - sakau. "Ką dar turi daryti tokio amžiaus kūdikis?"
- Dar turi pažinti mamą, - sako močiutė.
Pasižiūrėjau į vaiką, tas kaip tyčia nusišypsojo.
- Pažįsta, - išdidžiai pranešiau močiutei.