Kalėdų traukinukas

Kostui dabar traukinukų periodas. Knygutėje jam reikia parodyt traukinuką, močiutės reikalauja filmuko apie traukinuką, mielai pradėjo žaisti su mediniu traukinuku ir šiaip labai gražiai pamėgdžiodamas traukinio ratų bildesį sako tu-tu, tu-tu, tu-tu. Todėl kai išgirdom, kad mieste Kalėdų laikotarpiu važinės šventinis traukinukas, iš karto supratom, kad mums žūt būt reikia juo važiuot. Kaip ir reikėjo tikėtis, švenčių periodu eilės prie traukinuko buvo įspūdingos, o vaiko pietų miegelis artėjo nenumaldomai, bet surizikavom. Ir ta rizika pasiteisino 100 procentų. Tėvelis sugebėjo užimti vietas pačioje pirmoje eilėje, taigi prieš akis vėrėsi pilna miesto panorama ir matėsi pats garvežiukas su elfais-vairuotojais. Dar net nepradėjus važiuoti Kostas krykštė iš laimės, mataravo kojom ir kalbėjo-bildėjo traukinuko ritmu tu-tu, tu-tu. Visą valandą, kol važiavom numatytu maršrutu per Vilniaus senamiestį iki Seimo ir atgal, vaikas nenuilsdamas mojavo išsišiepusiems praeiviams rankomis ir nuolat šypsojosi lyg geležėlę radęs. Matyt traukinukas pakankamai ilgai važiavo, kad Kostas sutiko iš jo išlipti be jokių skandalų ir mielai leidosi fotografuojamas.
O po kelių dienų paaiškėjo, kad mes visa šeima tapom žiniasklaidos žvaigždėmis, nes mūsų nuotrauka traukinuke išspausdinta dienraščio "Lietuvos rytas" priede "Sostinė". Tu-tūūūūū!

Kalėdų Seneliai

Šiemet patį pirmą Kalėdų Senį Kostas sutiko tėvelio darbe. Pradžioj visai susidomėjęs pelėmis-aktorėmis vėliau sėkmingai žaidė gaudynių su bendraamžiu Karoliu. Visai netyčia žmogutis atrado saldainukus-guminukus ir mamai nebuvo kur dėtis, tik jų duoti, nes ant stalo pūpsojo visas kalnas, o vaikas prašė dar ir dar. Viskas vaikui patiko ir buvo smagu iki neprigeso šviesos ir nepasirodė pats Kalėdų Senelis. Šito tai žmogus nei laukė, nei tikėjosi ir beveik visą Senelio pasirodymo laiką kartu su Dite prabuvo koridoriuje, nedrąsiai žvelgdamas į salę, o finale pasileidęs lakstyti koridoriumi skersai, išilgai ir ratais. Šventę kaip visada išgelbėjo Kalėdų Senelio maišas, iš kurio pabiro dovanos. Kostas tikrai buvo patenkintas savo autovežiu su mašinytėmis - iš karto jį išpakavo ir griuvo ant grindų žaisti.

Kūčių vakarą važiavom pas dėdę Igną. Ten Kostas vos paragavęs Kūčių sriubos ir naminės duonos, nusivedė tėvelį žaisti slėpynių. Paskui mamą. O paskui griuvinėjo ir šokinėjo ant pusbrolio Aido. Tas neapsikentęs iškėlė vaikį ant ištiestų rankų ir klausia žiūrėdamas į akis:
- Kada tu baigsi judėt?
O Kostas mataruoja kojom ir krykščia iš laimės.
Vėliau Kostas atrado pusseserės Guodos triušį. Mamos didžiam nustebimui, vaikas kišo ir kišo pirštuką triušiui į burnytę, kuo abu buvo labai patenkinti. Triušis kažką murmėjo, o vaikas džiaugėsi. Ir iki šiol Kostas nuolat primena, kad kiškis jam pirštuką niam-niam.
Po sočios vakarienės radom lauke Kalėdų Senelio paliktus pilnus dovanų maišus. Kostas pasidžiaugė nauja knygute-dėlione apie vilką ir septynis ožiukus, sutiko, kad išpakuosim eglutės žaisliuką-meškiuką namuose, o pats griuvo žaist ant grindų su lego mašinyte ir kažin kokiu mėnuleigiu. Atsisveikindamas surengė beveik koncertą, nes ir čiauškėjo, ir dainavo nesustodamas, po to visiem davė bučkius, pamojavo ate ir bent kokius 3 kartus pargriuvo koridoriuje kol išėjo pro duris.

Kalėdų rytą Kostas ir namuose aptiko Kalėdų Senelio padėjėjo Kiškio pėdsakus: po eglute Kostas rado kilimėlį su gatvėmis ir namais, o maišelyje - autobusą. Ir tada tradiciškai griuvo ant kilimėlio su tuo autobusu žaisti, nė pižamos nepersirengęs.
Kalėdos...

Močiutė

Kostas labai gražiai vadina močiutę - mociuty! Dabar ją mažulis kviečia ir kviečia , o močiutei tai kaip balzamas širdžiai. Žinoma, juk gerokai smagiau klausytis mociuty, nei pavadinimų miau, teti ar net mama.
Kostas su močiute dabar labai daug laiko leidžia kartu, nes mama dirba. Jie turi savo atskirą grafiką, meniu, maršrutą ir net paslaptis. Pirmam sniegui iškritus iš karto vaikas buvo pristatytas sniego senio lipdyt. Aukštaūgis rezultatas vaizdinėje medžiagoje. Be močiutės niekas nebūtų suorgnizavęs ir kopūstų raugimo. O dabar visi namiškiai džiaugėsi įdomiu procesu ir dar ilgai mėgausis skaniu rezultatu. Nuostabi mūsų močiutė!

Dodonia košė

Kai su Kostu skaitom knygutes ar žurnalus, aš jam nuolat vardinu spalvas. O tėvelis vardina mašinų pavadinimus. Abiejose srityse ženklus progresas. Tiesą sakant, gal mašinose didesnis tas progresas, nes vaikas tikrai atskiria Toyotos ir Fordo ženklus, ir visada gatvėje randa Fordą. Radęs garsiai šaukia "teti", suprask - tokia tėvelio mašina.
Žmogučiui dabar tvarkos manija, tai surikiuoja savo mašinėles į lygią ilgą eilę lyg per didžiulį miesto kamštį. Tada veda mane už rankos parodyt ir džiaugiasi. Džiaugiuosi ir aš kartu, ir dar paskaičiuoju garsiai kiek tų mašinų vaikas sustatė arba visų spalvas įvardinu. Rezultatas: vaikas pats vienas sustatęs mašinas jas baksnoja pirštuku ir su mano intonacija skaičiuoja "di, di, di, di, di!" arba įvardina spalvas "dodonia, dodonia, dodonia, dodonia".
Iš tiesų mums atrodo, kad dodonia Kostas vadina raudoną spalvą ir beveik visada neklysdamas parodo raudoną mašiną. Ir štai vieną vakarą Kostas pradeda prašyti, paskui zysti, o paskui visai rimtai reikalauti "dodonia košė". Pirmiausia padaviau vieną raudoną mašiną, paskui kitą - netiko. Galvoju, gal jam košės su raudona uogiene reikia. Tuoj pat buvo suorganizuota manų košė su bruknėm - netiko. Vaikas toliau rodo į lentyną ir reikalauja "dodonia košė". Nukėliau net iš pačių aukštybių visus įmanomus daiktus nors kiek panašius į raudonus - niekas netiko. Finale abu susierzinę nuėjom miegot taip ir neradę bendro sutarimo. Ir tik po kelių dienų paaiškėjo, kad "dodonia košė" yra kūdikiška HIPP firmos košė, užpilama vandeniu ir pagardinama šaukšteliu cukraus, kuri supakuota ryškiai salotiniame pakelyje.

Raidės ir skaičiai

Kostas pažįsta beveik visas raides. Net Q bei X. Kiek sunkiau sekasi su C, I, Y, Z ir U, bet visas kitas įvardina nesuklupdamas. Pasiėmęs mėgiamą knygutę "Peliukas Lukas", visas pavadinimo raides išvardina net neprašytas. Įtariu, kad ir skaičius nuo 1 iki 9 pažįsta, tik kad juos įvardinti sunku. 2, 3 ir 6 pasako, o kitus numeta, nes kaip gi mažuliui ištarti "keturi", "penki", "septyni" ar "aštuoni"? O įdomiausia, kad močiutės išradingom pastangom vaikas atskiria kur nulis, o kur O. Be to, šitam ženklų pažinimo procese nebuvo absoliučiai jokio suaugusiųjų stūmimo. Kostas tiesiog labai domėjosi raidėmis ir sugėrė informaciją kaip kempinė. Žiūrėsim kiek laiko nepamirš :)

Dušas

Kostas dar neseniai bijojo dušo ir labai nemėgo plauti galvą. Tai truko tol, kol reikalo rimtai nesiėmė tėvelis. Po keleto ilgų vyriškų šlapių seansų su pasitaškymais, pasikrykštavimais ir bala prie vonios, šaukia vieną dieną mano vyrukai:
- Mama, ateik pažiūrėt!
Lekiu net suplukus. Žiūriu,  o gi vaikas ant nugaros vonioj plaukioja visus plaukus ir ausis į vandenį įmerkęs, ir džiaugiasi. Ir čia dar ne viskas. Kitą vakarą keliu vaiką į dušą be tėvelio ir kol spėju sudėliot keletą smulkmenėlių, suvokiu, kad mano vaikas savarankiškai atsisukęs vandenį pila iš dušo galingą srovę sau ant galvos. Taigi dabar turim kardinaliai priešingą bėdą - vaikas nuolat reikalauja eiti į dusia, o ten tik neapsižiūrėk, ir jau šlapias daugiau nei planavai.
Ir vis dėlto koks nepakartojamas mūsų tėvelis...

Viso gero čiulptukui

Kostas čiulptuko atsisakė taip natūraliai ir lengvai, kad net užmiršau apie tai parašyt. Kad vaikui nebelabai reikia to silikoninio daikto, pajutau vasaros pabaigoje. Bandžiau atimt čiulptuką, kai išvažiavom į Zarasus, bet panašu, kad dar abu buvom nepasiruošę. O va kai rugsėjo vidury grįžom iš Palangos, vaikas man jau pirmą vakarą užmigo be čiulptuko. Ir antrą vakarą, ir trečią. O po savaitės lyg netyčia nebepasiūliau čiulptuko ir pietų miegeliui. Užmigo žmogutis visiškai ramiai. Tai taip ir liko visos tūtės paslėptos stalčiuko gelmėj. Dar vienas kūdikystės atributas liko praeity...

Gimtadienis x 3 (2012)

Nors dėl gresiančio mamos grįžimo į darbą Kosto gimtadienio žadėjom iš viso nešvęsti, o tik lengvai paminėti, bet paskutinę minutę tėvelis užsikepė būtinai švęst. O tėvelio noras mums įstatymas. Tad ir vėl turim trijų dienų gimtadienį, kad per mažai nebūtų.
Paskutinės minutės pasiūlymas kamuoliukų kambariui pasitaikė tikrai vykęs. "Meškakojyje" tėveliams buvo jauku, bet svarbiausia - vaikų siautulys buvo begalinis. Kostas padūkt kartu pasikvietė daug draugų: Miglę ir Vytę, Motiejų ir Jurgį, Šarūną ir Medeiną, Elzę, Ditę, Liutaurą. Vaikai ant batuto šokinėjo po vieną ir grupėmis, nardė į gilių giliausią kamuoliukų baseiną, suposi sūpynėmis ir net pabaigoje čiuožyklą-laipynę patikrino. Tortai buvo du, nes ir metai dveji, ir bent mažulytis tortas jubiliatui be alergenų privalėjo būt. O kaip tortai be žvakučių pūtimo ceremonijos? Eilėje visi mažuliai stovėjo, pūtė vienas per kitą, ir vis dar ir dar norėjo. Nežinau kaip kiti, bet Kostas namo važiavo tylėdamas ir nekrutėdamas. Tai reiškia, kad tikrai gerai išsidūko. Vadinasi puiki buvo šventė. O dovanomis tiesiog lijo: balansinis dviratukas, knygutės, mašina-dėlionė, vėžliukas-magnetukas, paveikslėlių domino, didžiulis ekskavatorius, įspūdingas balionas ir finansinė parama.

Kitą rytą po vaikų siautulio kamuoliukų kambary, Kostą aplankė dėdės Igno šeimyna ir senelis Romas. Pačioj pradžioj vaikas kiek kuklinosi, bet kai dėdė Ignas paprašė duoti "penkis" pasisveikinant, o paskui pamėtė iki aukštutėlių buto lubų, tai mažulis negalėjo liautis krykštavęs ir kartojęs "dar,dar!", kol galiausiai pavargo dėdė. Nuostabu, kad po kiek laiko dėdės atrakcioną adaptavo pusbrolis Aidas. Ir vėl krykštavimas iki begalybės. Žinoma, šventinis tortas buvo ir šį kartą, ir žvakutes mažuliui reikėjo užpūsti mažiausiai 20 kartų, kol baigėsi degtukai. Ir šią dieną dovanom lijo: Kostas praturtėjos piešimo-magnetine lenta su daugybe spalvotų raidelių ir skaičiukų. Vaikas iš karto pademonstravo savo žinias: -"čia K", parodė teisingą raidelę. Nemažesnio populiarumo susilaukė medinis šokoladinis tortas ir nedideli tikri moliūgėliai. O senelio finansinę paramą Kostas kažkodėl nedvejodamas atidavė pusbroliui Aidui.

Sekmadienį Kostas važiavo pas babušką Tanią, kuri šventė savo 86 metų jubiliejų. Taigi ir čia gavo žvakučių užpūsti, kamuoliuką su babuška ir dėde Daniilu paspardyti, ir, neabejotinai, dovanų: mielą pliušinį meškutį ir asmeninį dekoruotų maisto indelių rinkinį. Gal vėl pradės valgyt mūsų dvimetinukas?

Dantų dygimo finišas

Kostas matyt vykdė planą pavadinimu "visi dantys iki 2 metų". Ir beveik spėjo įvykdyt - nuo šiandien turi visą pilną 20 dantukų komplektą. Paskutinieji trys krūminukai išdygo vienas po kito, bet ramiai ir sklandžiai - spalio 24, spalio 30 ir lapkričio 11 dieną. Kaip tik baigėsi dentinox'as, valio - nebereikės pirkt :)

Diu

Kostas į klausimą "kiek tau metų?" jau geras pusmetis nedvejodamas atsako "diu". O nuo šiandien tai daro jau legaliai. Valio! :)
Žmogutis gimtadienį pasitiko turėdamas 19 dantų, sverdamas 13,5 kg, būdamas 89 cm ūgio. Kostas matyt slapta prisiskaitė protingų knygelių apie dvimetinukus ir jų sugebėjimus, nes viską daro kaip iš rašto.
Pirmiausia Kostas nustojo žmoniškai valgyti. Vakarienė gali būti iš 5 patiekalų, o vaikas vis tiek nevalgęs. Gelbsti obuolių sultys ir blynai. Nesuprantu kaip tik šiuo maistu vaikas kartais gyvas kokias dvi dienas. O po to staiga pareikalauja "mėsi", t.y. mėsos, ir sukerta iš karto pusę dubenėlio - vien tik mėsą, be jokių garnyrų.
Be abejo, veiklas tokiam žiogui keisti sudėtinga. Todėl dabar viską darom labai lėtai ir labai iš anksto pradedam aiškinti kas greit bus. Įdomiausia, kad pvz. iš pradžių niekaip negali prikalbinti sėstis ant puoduko, bet kai jau atsisėda, tai niekaip negali prikalbint atsistoti...
Žmogutis nustojo lauke bėgioti kaip įgeltas. Dabar jis bindzinėja ir, kaip priklauso dvimečiui, gali kokią valandą stebėti lašantį lietaus vandenį į kanalizacijos dangčio gelmes. O ką jau kalbėti apie atvažiuojančias ir išvažiuojančias mašinas iš prekybos centro garažų! Mama jau sušalo, jau trepsi ir šokinėja, o vaikas kaip įkastas nejuda nė per žingsnį. Gali neštis rėkiantį, jei nori, bet pats neis nė už ką.
Kostas labai gražiai sako "kas čia?", bet dažniausiai taip kreipiasi į tuos objektus, kur mes jo kažko nuolat klausiam tuo pačiu klausiamuoju sakiniu. Be to, vaikas išmoko puikiai manipuliuoti žodžiu negau (negalima). Ir žinoma, kad jis taikomas mums, kai norim ką nors pakeisti, patobulinti ar tiesiog padaryti ne pagal jo įsivaizduojamą idealųjį planą. Negau padėti mašinėlės ant žemės, negau nunešti išgerto puodelio, negau vaiko nešti praustis ir t.t. Bet kai daro kažką malonaus su suaugusiu visada pasidžiaugia: abu a-a-a (abu gulim/miegam), abu tepu (abu einam), abu niam-niam (abu valgom) ir t.t. Kostas nuolat nepavargdamas mandagiai kartoja "ačiū", bet dažniau ką nors duodamas nei imdamas. Mandaguolis auga, ne kitaip :) Ant žemės suranda pačią mažiausią įmanomą šiukšlytę ir išdidžiai neša išmesti į šiukšlių dėžę. Jam dabar tvarkos manija, nes nuolat uždaro atidarytas duris, užstumia stalčius, liepia užsukt tekantį vandenį ir net sudeda žaislus į jiems skirtas pintines. Tada labai jau vaiką giriam.
Nupirkau Kostui žaislą su 3 geometrinėm figūrėlėm, kurias reikia pataikyti į atitinkamas skylutes. Maniau, kad trumpam mano judruoliui toks užsiėmimas, o pasirodo klydau. Užsiėmė vaikas net kelias savaites ir dar išmoko dabar jau plačiai pritaikomą žodį nepapa (netelpa).
O smagiausioji dalis - migdymosi ypatumai. Kadangi mama sugalvojo pradėt vaiką kraustyt į jo lovą ir net atskirą kambarį, tai vaikas neabejotinai nusprendė tą planą sugriaut. Dabar ir pietų miegelio, ir vakarinio miego praktiškai neinam be galingo riksmo, palydimo reikalavimais niam-niam, košė, mėsi, babanio (bananas), bojaja (obuolys), jagienia (uogienė) ir kitais įmanomais maisto pavadinimais, nepaisant to, kad žmogus tik ką pamaitintas ir jau absoliučiai visų patiekalų atsisakęs. Riksmas trumpiausiai trunka įkišus galvą į mamos pažastį, tai taip mes vaiką ir migdom. Kokie ten atskiri kambariai... mama keis savo planus, ne kitaip :)

23 mėnesiai

Kostas labai pamėgo balas. Kad jau dabar abu sveiki, tai velkamės kombinezoną, guminius batus ir einam braidžiot. Parsivedu namo sušlapusį, išsipurvinusį, bet laimingą. Nepamainomi rudens atributai yra lapai, kaštonai ir gilės. Kartą ėjom takeliu, kur gilių buvo vos ne visas kilimas prikritęs, tai Kostas bandė jas visas susirinkt ir kišenes prisikraut. Vos nuviliojau mašinų žiūrėt, kol dar kišenės neplyšo. Spėkit, ant ko dabar "smagu" namie basa koja užlipt? Atspėjot :) Beje, gilė vaikas sako labai aiškiai ir gražiai. Taip vadina ir kaštoną, nors kažkaip stengiasi jį pavadint kitaip, bet dar neišeina. Lapai pas mus yra mapu. Ir dar vaikas labai gerai skiria kada jis pats nori eiti, t.y. tepu, ir kai kas nors kitas turi ateiti/nueiti/pasitraukti/išeiti, t.y. iti.
Žmogutis ir vėl turi dėl ko terorizuoti močiutę. Kur buvęs kur nebuvęs, reikalauja eiti pas ją į viršų rašyti a-a-a, o-o-o, b-b-b, u-u-u, m-m-m ir kitų raidžių kompiuteriu. Kur jau tas vaikas nesiverš pas močiutę, jei ji ne tik raides rašyt kompiuteriu moko, bet dar ir pelę pajudint leidžia bei nuotraukų ir filmukų parodo apie mamą, tėvelį ir net voveres.
Kostas labai mėgsta šokinėti. Galėtų, ant fotelių, sofų ir lovų šokinėtų net valgydamas. Kad būtų vietos, įtaisytume batutą, kol dar sofos sveikos :)
Kalbos kertelėje Kostas turi naują kalbos dalį - kaniu, kas reiškia "skanu". Šitą kaniu iš karto sujungė į berods pirmąjį sakinuką košė kaniu. Kaniu apibūdamas ne tik maistas, bet ir naujoji uogų skonio dantų pastą, kurią labai taikliai apibūdino tėvelis:
- Užtepei vaikui uogienės ant dantų šepetuko?
Tik vieną sąvoką žmogus kaip išmoko nei šiaip nei taip, tai taip ir gyvenam. Sakykit, kodėl tokie pasakymai kaip ateik/einam keistis sauskelnių/eisim rengtis/eisim valgyt/eisim miegelio ir pan. visi vienodai suprantami kaip "greičiau dėk į kojas"?

Sodas

Sode prikrito obuolių. Važiavom visa šeima jų rinkt. Ir Kostas rūšiavo vienus į kaka kibirą, o kitus į geji (geri). Pavargęs sakė noji mamą, t.y. noriu mamos. O paskui vėl žmogutis ritinėjosi nuo žemių krūvos, bandė tėveliui padėti kasti duobę, o jei ne kasti, tai bent kastuvą panešti. Šitos pastangos kiekvieną kartą būdavo apdovanojamos atrakcionu - pasivažinėjimu karučiu iš miškelio. Smagūs, vienok, tie sodo darbai :)

Dantukas Nr. 17

Šiandien Kostui išdygo dantukas Nr. 17. Paskutinės eilės krūminukas.

Kretinga ir da-dan

Atostogaudami Palangoje, buvom nuvažiavę ir iki Kretingos. Turguje tradiciškai Kostas buvo apipirktas trūkstamais rūbeliais metams, tik šį kartą apsipirkimas dar įsimintinas buvo ir tuo, kad teko skubiai ieškoti Kretingos ligoninės. Mažasis žmogus susidomėjos mašina, kuri turėjo distancinio valdymo anteną. Ir atsitik tu man taip, kad nuo antenos nukrito apsauginis plastmasiukas, o po juo buvo tiesiog viela, sulenkta lyg žvejo kabliukas. Ir dar atsitik tu man taip, kad būtent tas kabliukas įlindo į vaiko pirštuką ir mašina tiesiog pakibo. Iš tiesų tai viskas baigėsi gerai, atsipirkom tik išgąsčiu ir tvarsčiu. Daktarėlis nuskausmino, išėmė vielą ir apvyniojo žaizdelę bintu. Kitą dieną persirišant Palangoje pati mačiau, kad žaizda negili, o ir Kostas tą pirštuką labiau rodė dėl atsiminimų, nei dėl skausmo, todėl tiek tos ir bėdos.
Ir panašu, kad Kostui žymiai gilesni atsiminimai liko iš Kretingos bažnyčios kiemo, į kurį mums tik įėjus ėmė skambinti varpai. Pradžioj vaikas išsigando, pasiprašė ant rankų, bet kai skambesys baigėsi,  mums su močiute sutartinai dainuojant "din-dan", vaikas paprašė dar. Vėliau jau namuose knygutėje parodžiau mažą varpelį asilėliui po kaklu ir didesnį gaisrininkų bokšte - tai reikėjo vis verst ir verst tik tuos du puslapius. O įdomiausia, kad dabar pravažiuojant pro kiekvieną namą, nors kiek primenantį bažnyčią, Kostas skambiai uždainuoja da-dan.

Palanga 2012

Jau tapo tradicija, kad Kostas su mama ir močiute pirmąją rugsėjo savaitę važiuoja į ilsėtis į Palangą. Šiemet orai buvo kiek vėsesni, bet tai nuotaikos nė kiek negadino. Svarbu nelijo.
Pirmas džiugus atradimas buvo tas, kad namo, kuriame apsistojome, kieme gyvena tikrių tikriausi triušiai. Kostas iš karto pradėjo juos vaikyti ir labai džiaugtis kai jie bėgo. Tik po kelių dienų atrado, kad kiškiai, kaip neišvengiamai juos vadinom, dar gali būti maitinami iš rankų. Tuomet visi įmanomi ir neįmanomi valgio gabalėliai buvo nešami kiškiams ragaut.
Šiais metais jau tinkamas buvo ir kieme esantis batutas, ant kurio Kostas šokinėjo iki devinto prakaito. Bet ne vienas, o su bendraamže Saule. Vienam šokinėjimo 5 minutės ir gana, o kai gali pargriaut ant batuto mergaitę - žymiai smagiau, tada ir pusvalandžio maža :)
Iš Saulės Kostas nuolat skolinosi žaislus. Ypač jam reikėjo rožinio lėlių vežimėlio. Dėl šito vaikai net pešdavosi. Kažkaip jaučiu, kad teks vis dėlto įsigyt tokį daiktą, kaip tai bebūtų keista auginant berniuką :)
Beje, apie vežimėlį. Kostas mielai stumdė ne tik Saulės lėlių vežimėlį, bet ir savo didžiulį sunkųjį vežimą. Tiesą sakant jis daugiau jį stumdė, nei kad jame važiavo. Tik ir aidėdavo "tum! tum!! tum!!!", kas reiškia "aš noriu stumti!". Ir štai vieną rytą iškeliu vežimą iš automobilio namo kieme, leidžiu Kostui jį stumti, kad tik nerėktų, o pati dar bėgu į kambarį pasičiupt rankinuko, striukės, durų užrakint. Užtrukau ne daugiau 2 minučių. Išeinu į kiemą - vaiko nėr. Vežimėlio irgi nėr. O kiemo varteliai atdari. Mintyse piešdama pačius baisiausius scenarijus bėgu pro vartelius ir randu mažąjį keliautoją stumiantį savo ratus takeliu jūros link. Gerai, kad takelis siauras, krūmai tankūs ir mažulis nelabai toli nuvažiavęs su savo ratais užstrigo. Aš atsisakau galvoti apie tai, kas būtų nutikę, jei jis būtų taip savarankiškai nusigavęs iki gatvės... Nuo tada kiemo varteliai buvo atidžiai rišami virvele.
Iki jūros mes nusigaudavom kasdien. Bent jau saulės laidos pažiūrėt. Pasakojom abi su močiute Kostui, kad saulė dbar apvali kaip kamuolys, kad tuoj ji pliumpt į jūrą įkris ir nueis miegelio. Tai dabar ir namuose mažulis apvalią saulę pro debesį pamatęs aiškina "pim bam aaa", suprask "saulė (pliumpt) kaip kamuolys eina miegot".

Vedėmės Kostą ir į parką. Tikėjausi, kad jam didžiausią įspūdį padarys pulkai ančių. Taip, jos patiko, jas būtinai reikėjo šerti ir vaikyti, bet vis tiek pirmąją vietą užėmė fontanas, apie kurį vaikas bėgo, griuvo, mirkė rankas šaltam vandeny ir šiaip susižavėjęs žiūrėjo. O žymusis liūtukas nepatiko, nes nebuvo galima rasti uodegos. Vaikas net susinervino.

Palangoje įvyko didelis supratingumo šuolis, kai nuo birbiančių ir smirdinčių dviejų ratų transporto priemonių, pavadinimu tojaja, buvo atskirti tylūs ir nesmirdintys dviračiai, pavadinimu dijaja. Jau kaip Kostui reikėjo tų dviračių - vis dar ir dar, kai nors vienas pravažiuoja pro šalį.

 

 

Savaitgalį mūsų aplankyti ir parsivežti atvažiavo tėvelis. Va čia tai buvo programa maksimum per 2 dienas! Ir dviratiniais keturračiais pasivažinėjom, ir standartiniais dviračiais visas įžymybes per porą valandų aplankėm, ir vaikų žaidimų aikštelėj pabuvom, ir net vaikišku traukinuku pavažiavom. Vis dėlto koks gėris tie tėveliai!... :)

 

Dviratis

Paskutinėmis vasaros dienomis nusprendėm išnaudoti šiltą orą ir išsiruošėm visa šeima į Vingio parką. Išsinuomojom dviračius nekonkrečiam laikui, nes jaudinomės kaip gi Kostas reaguos į naują pramogą su šalmu ant galvos ir dar pririštas kėdutėje už tėvelio nugaros. O pasirodo jaudinomės visai be reikalo. Kostas neapsakomai džiaugėsi savo mergaitišku raudonu su gėlytėmis šalmu, vis plojo per jį rankyte ir juokėsi. Su tėveliu irgi patiko važiuoti, ypač kai tas staigius posūkius darydavo. Keletą kartų važiavom palei upę, tai aš mokiau sakyti "upė", nors Kostui geriau išėjo "pupa". Bet džiaugėsi ir suprato apie ką čia kalba. Tėvelis neatsiliko ir vis kartojo "reka" rusiškai. "Jeka" - su džiaugsmu kartojo Kostas ir tai. Kai jau abiem kalbom upės pavadinimas buvo įsisavintas, pabandžiau išmokyti dar vieną.
- Kostai, sakyk miškas, - prašau vaiko.
- Bu-bu-bu (t.y. meška), - atsako vaikas.
Na ir pasakyk, kad neteisingai. Juk miške meškos šiaip ar taip gyvena.

21 mėnuo

Kosto 21 mėnesio nepažymėjom, nes intensyviai ruošėmės tradicinei kelionei į Zarasus. Zarasuose mama ir tėvelis daug dirbo, tad mažulis laiką leido su babuška. Ir leido šauniai. Jie turėjo net atskirą savo maršrutą po pusryčių: vaikų žaidimo aikštelė, fontanas, paežerė su ančių lesinimu, skulptūrų parkelis, pagrindinė aikštė, parduotuvė, o tada namo valgyt ir miegot. Orai pasitaikė geri, tai jie abu lauke nuolat ir vaikštinėjo. Abu matė daug vietinių kačių, nuo vienos vaikas užsidirbo letenos kirtį. Džiaugėsi ypatingo draugiškumo šuniuko draugija ir net užtiko tikrą vištą.
Zarasuose buvo tiesiamas vandentiekis ir kanalizacija, taigi Kostui labai pasisekė, nes mums po langais nuolat burzgė tai traktorius, tai ekskavatorius, tai sunkvežimis. Vaikas stovėdavo ir žiūrėdavo nekrutėdamas, net seilė nutįsdavo. O kai ekskavatorius paimdavo žemių kaušą ir išpildavo į kitą vietą, nejučiom sušukdavo "da!" (dar). Po sunkiosios technikos pirmoje vietoje dabar yra dviratės burzgiančios transporto priemonės. Tik pamato kokį motociklą, rodo pirštuku ir šaukia garsėjančia intonacija: tojaja! tojaja!! tojaja!!!
Nors Zarasuose buvom tik savaitę, vaikas namo grįžo labai pasiilgęs savo didžiosios mašinos. Kelias dienas nuo jos tiesiog nenulipo, važiavo ir priekiu, ir atbulas, ir ramiai, ir pasišokinėdamas. Po savaitės su rusakalbe babuška vaikas papildė žodyną keliais... lietuviškais žodžiais. Kaip čia taip atsitiko mes nesuprantam, bet faktas, kad mažulis taria duja (durys), mėsa, buja (burė), fanfan (fontanas).

Maudynės

Kad jau karščiai laikėsi kaip reikiant, tai nutarėm ir mes patys pasimėgauti vandens malonumais, ir Kostui parodyti, kad maudytis galima ne tik vonioj ar baseine. Trakų apylinkės buvo nusėtos poilsiautojų automobiliais net ir pavakare, bet vietos patiesti savo patiesalui radom net šešėlyje, kas buvo tikras išsigelbėjimas. Įsikūrę ilgai nesvarstėm ir tiesiu taikymu ėjom prie vandens. Manėm Kostui nepatiks vėsus kontrastas, gal net verks, bet kur tau. Mūsų vaikinas tik išsišiepė, sukrykštė ir niurktelėjo į vandenį. Žinoma, susižvejojo svetimą kamuolį ir kibirėlį, į savus nė nežvilgtelėjęs, nuoširdžiai pasipilstė vėsiu vandeniu, ant savę taip pat. Nuo Kosto juoko skambėjo visos apylinkės, kai tėvelis darė su juo suktukus vandenyje. Mažulis ne mažiau džiaugėsi, ir kai pats rankyte taškė vandenį. Kaimynai gal nebuvo labai patenkinti tokia atrakcija, bet negi atimsi iš vaiko šitokį pirmąjį didelio vandens atradimo džiaugsmą...

Kampas

Mes senoviškai statom Kostą į kampą. Iš tiesų, tai statom vieninteliu atveju - kai jis mušasi. O mušasi jis dažnai. Taigi kur kampas Kostas labai gerai žino. Šiandien sėdim abu ant sofos, žaidžiam ir staiga kažkas mažuliui nepatiko, tad pakėlė rankytę ir tvojo man per koją. Iš karto sudraudžiau, pasakiau, kad skauda ir man nepatinka kai jis taip elgiasi. Vaikas patempė lūpytę ir pats nužygiavo į kampą neprašytas... Kažkaip net pagailo mažulio...

A-a-a

Kažkurį ankstyvą rytą Kostas pabudo nuo garso, kai iš lovytės ant grindų nukrito jo čiulptukas. Vaikas apsidairė, atsikėlė, su visu miegmaišiu kaip koks vaiduokliukas išlipo per mūsų lovą iš lovytės, pasiėmė nuo grindų čiulptuką, įsidėjo į burnytę ir įsirangė lovoje man po šonu. Tada pasakė a-a-a ir užsimerkęs numigo dar pusvalanduką.

Kur Kostas?

Vakar šventėm pirmąjį Elzytės gimtadienį. Mergytė pasikvietė net 5 vaikinus nuo 1,3 iki 4 metų. Siautė vaikinai kaip turi būt, tikėkimės jubiliatei nebuvo per daug :) Kostas siautė bene labiausiai - pirmiausia patikrino didelio šuns gaurus, paskui konkuravo dėl žaislų, apdraskė Elzytę, o finale susipešė su vienmečiu Kasparu dėl žaislo. Turbūt labiausiai susidraugavo su 4 metų Motiejum, su kuriuo abu lakstė sukaitę ir šlapi nuo vieno kambario galo iki kito kambario galo nusičiupę po balioną. Prisilakstęs vaikas pasiprašė vynuogių, jų įdėjau į dubenėlį ir pasisodinau mažulį ant kelių. Šnekučiuojamės su mamom, kambario vidury vyksta vaikų siautėjimas ir staiga aš net nutirpstu nepamačius šmėžuojančių savo vaiko raudonų marškinėlių vaikų maišalynėj, tad garsiai klausiu:
- Kur Kostas?
Ir čia pasigirsta skambus aplinkinių juokas, po ko susizgrimbu, kad vaikas sau ramiai man ant kelių sėdi ir vynuoges valgo. Neįprasta jo ramybė nors tu ką :)

20 mėnesių

Kostas 20mėniasiadienio išvakares praleido mamai ant rankų alpėdamas nuo aukštos temperatūros ir varginamas krūtinę draskančio kosulio. Ir visa tai prie +30C. Šventinę dieną jau nesitemperatūrino, bet prazirzė nuo-iki. Ir taip gaila vaiko, ir padėt niekuo negali, ir šventinės nuotaikos nėra.
Bet yra ir džiugių dalykų. Kostas net ir sirgdamas intensyviai tobulina žodyną. Šiandien išmoko net 3 naujus žodžius: bjoja (brolis), tiu-tiu-tiū (t.y. tru-tu-tū arba dramblys) ir gi-gi-ga (t.y. gir-gir-gir-gar-gar-gar arba žąsis). Gyvatę vadina ššš, o bites ir muses vadina bzz. Labai juokingai sako tojaja (motoroleris) ir visai aiškiai skiemenuoja o-de-ga (uodega). Vakar Peliuko Luko knygutėje rodė visų miško žvėrių uodegas, o ties varle pasakė nėėj (nėra). Bandžiau ir egzotinių žvėrių uodegom sudomint, bet tigram, žirafom ir drambliam kažkodėl rodė visas koja ir jokių o-de-ga nerodė. Kostas labai mėgsta tyrelę ir pagaliau gali jos pareikalauti - taja!
Prieš keletą dienų mažulis atrado savo šešėlį. Ir atrado save veidrodyje - besiprausdamas kriauklėje tai sakė oo, tai liežuvį kaišiojo ir paskui labai juokėsi. O dabar pamatęs savo atvaizdą sako a-š. Taigi liko iš namiškių įvardinti tik močiutę, kuri nuo miau migravo į teti, o dabar yra mama. Lauksim, gal greit pavirs į kokią čiutę, tiutę ar dar ką panašaus?
Panašu, kad mažulis išaugo naminių sūpynių baimę. Dabar jau pats prašosi įsodinamas ir supamas. Kojinių ir batų era dar nesibaigus - išrikiuoja Kostas visus įmanomus batus koridoriuje, o savo kojines visas išardo iš poros ir reikalauja užmauti ant rankų. Tada vaizduoja, kaip kojinės burna sako aam. Kartą gerą valandą su tom kojinėm ant rankų pravaikščiojo ir nė už ką neleido nuimt.
Kostas labai mėgsta išrausti savo drabužėlių stalčių. Ir draudimai, ir net stalčiaus klijavimai apsaugom nepadeda. Ir pagaliau aš supratau, kodėl jam tų drabužėlių taip reikia. Jis juos skaito! Taip taip, skaito, t.y. ieško paveikslėlių ir dabar juos net įvardina, kuriuos tik moka. Tai negi gali draust žmogui tobulėt? :)
P.S. Faktai: svoris 13 kg, ūgis 85,5 cm, 16 dantų.

Futbolas

Europos futbolo čempionato
pratęsimas Dainų šventėje

Europos futbolo čempionatas su visa jo karštine prasidėjo ir pasibaigė, o mūsų namuose futbolas toliau gyvuoja ir turbūt gyvuos dar ilgai. Kostui pradėjus tarti žodžius, aš bandau mokyti juos jungti. Labai intensyviai mokiau sakyti teti jėga. O vaikas ar ne taip suprato, ar savo teoriją sumąstė, bet pradėjo sakyti teti bam. Nors kai pagalvoji, tai šventa tiesa. Tėvelis tik įžengia pro duris, ir jam net batų nenusimovusiam, mažulis atneša kamuolį. Ir spardo abu vyrukai nuo vonios durų iki spintos pabaigos be galo be krašto, net vakarienės neprisišauksi. Ir kas įdomiausia, tai grynai vyriškas žaidimas. Jei bando prisijungti mama, Kostas iš karto paskelbia boikotą, rodo, kad mama turi sėst ant sofos, geriausia net nežiūrėt į jų pusę, o pats toliau linksmai krykštaudamas žaidžia su tėveliu. Ir vis skamba džiaugsmingas go! (rus. gol, t.y. įvartis). O jei kartais per ilgai nepavyksta įmušti įvarčio į tėvelio improvizuotus vartus, tai Kostas tiesiog pasiima kamuolį, nuneša ir numeta kur reikia, o tada praneša: go! Tikslas juk pateisina priemones.

Žodžiai

Kostas paskelbė naują devizą "kasdien po žodį". Kol kas tie žodžiai dažniausiai vienskiemeniai ir labai dažnai sava Kosto kalba, bet intensyviai sąrašas pildomas dviskiemeniais ir net vyksta triskiemenių bandymai. Vieną rytą vaikas pabudo galvą atsukęs į savo lovytės apsaugėlę. Viaa, sako. Aš dairaus kur čia kas galėjo susitepti ar kokia šiukšlė užsilikus, kol susigaudžiau, kad vaikas mato avis. Taip išmokom per dieną ir avį bee, ir arklį y-a-a, ir gaidį ko-ko, ir mešką bū-bū. Tėvelis tikina, kad meška taip nesako, bet kad nepasako kaip, tai taip ir vadinam. Ir beždžionė pas mus kaip indėnas rėkauja per burną su delnu tvodama, bet mums irgi nieks nepasako kaip būtų galima įgarsint šitą žvėrį kitaip. O Kostui taip labai smagu. Vaikas pats sako ir kajvė (karvė), ir mū.  Saulė nepasako, užtat parodo iš dainos "Du gaideliai" judesėlį saulė virė. Koja pasako, ane pasako, o krokodilą įvardina rodydamas ranka ir sakydamas aam.  Ištiesęs rankytę rodo į duoninę ir reikalauja sesė (sausainio), o močiutei sukomanduoja sėė sia (sėsk čia). Odiuo (vanduo) - rodo rankyte į čiaupą vonioje ir reikalauja maudytis. Dioda (duona) - džiaugiasi nugvelbęs mėgstamiausio maisto gabalėlį nuo stalo. Kai išalksta, sako niam-niam ir pats lipa į maitinimo kėdutę.
Vakare tėvelis ant sienos rodo migduko filmuką. Tuomet Kostas mums seka pasaką. Aten kaa a-a-a (ten varlė miega), aten din-din (ten žiogas smuikeliu groja), va ku-kū (vabalėlis pro langelį žiūri) ir taip nesibaigiant, kol aparatėlis pavargęs užmiega, o iš karto po jo ir mūsų mažasis strakalėlis...

19 mėnesių

Negaliu atsistebėti, kaip greit auga mūsų mažulis. Taip neseniai jis visas nuo galvos iki kojų tilpo man ant kelių, o dabar jau nebetelpa į tuos rūbelius, kurie, sūpuojant naujagimį ant rankų, atrodė tiesiog milžinų vaikams skirti...
Kostas kasdien išmoksta ką nors naujo, tikrai nebespėju registruot. Vaikinas puikiai atsidaro visas duris, o jei randa raktą įkištą, tai net ir atsirakina. Kostas atsitraukia užtrauktukus, per stebuklą net vieną kitą sagą atsega ir intensyviai kariauja su spaudėmis - pyksta, kai kokia užsispyrusi nepasiduoda jo mažiem pirštukam.
Kieme Kostas čiuožia nuo visų čiuožyklų, supasi visom sūpynėm, ir net didelių vaikų kopėtėlėm užsikaria, bet nukelt tenka lydinčiajam asmeniui. Kelios dienos, kai sugalvojo pavojingą žaidimą: užsikaria į vaikų namelį ir griūna žemyn iš gero metro aukščio tikrai nežiūrėdamas, ar kas gaudo. Aš net nutirpstu, kas būtų, jei nesužiūrėčiau vieną vienintelį kartą...
Šiuo metu mėgstamiausi žaislai yra kamuolys ir mašinos. Kamuolį ir meta, ir spiria, ir gaudo. Mašinas ridena per grindis ir džiaugiasi. Ypač smagu, jei turi atgal ridenantį kolegą.
Mėgstamiausi skaitiniai yra tėvelio žurnalai Auto Bild ir Top Gear. Ir šiaip automobiliai yra vis karštėjančios meilės objektas.
Kostas labai gražiai sako namo. Bala pavadina ir nago dydžio vandens balutę ant stalo, ir ežerą. Prie jūros šios sąvokos dar netikrinom :) Beje, matyt vaikas turi iš kažkur prasimušančio prancūziško kraujo, nes visi žodžiai kirčiuojami pabaigoje: mama, teti, teta, dėdė ir t.t.
Rytais vaikas išsitraukia iš burnos čiulptuką, rodo, šypsosi ir sako tūtė, o tada įsideda ją atgal.
Jėga Kostas sako apkeisdamas skiemenis, bet užtai su teisinga džiaugsminga intonacija - GA-JĖ! Žinoma, su kirčiu pabaigoje.

Dantukas Nr. 15

Man jau pradeda nepatikti naujos dantų dygimo mados. Kaip tik vaikui temperatūra, kaip tik apvemia mamą ir lovą, taip randu naują dantuką. Taigi - jau turim 15 perliukų. Liko dar penkis susimedžiot :)

Dantukas Nr. 14

Štai ir turi Kostas temperatūros kaltininką  - iltinuką dantuką Nr. 14.

Juokas

Vakar Kostui pakilo temperatūra iki 39,2. Nenulipo mažulis nuo rankų, glaustėsi kaip kačiukas, nelabai ką valgė ir beveik nežaidė. Užmigo vakare 20:30 ir nepabudo iki pat 9:30 ryte. Naktį aš ne kartą kėliausi tai temperatūros pamatuot, tai užklot, tai nuklot. O vos švintant pabudau nuo skambaus juoko. Šokau žiūrėt kas darosi - taigi mažasis ligoniukas per sapnelį kad juokiasi, kad juokiasi. Net palengvėjo - gal tada nėra taip blogai vaikiukui sirgti.

1,5 metukų

Kostas labai savarankiškas vaikas. Viską jis turi daryti pats ir tik pats vienas. Įsodinu į parduotuvės vežimėlį, tai man neleidžia už rankenos laikyt ir stumti. Laikyt gali tik Kostas, mano rankas stumia ir rėkia, taigi aš šiaip ne taip prisitaikau stumti vežimėlį su vaiku ir produktais iš priešingo galo. Jau žvilgsnių kokių susilaukiam! :) Tais retais kartais, kai mažius prisigretina prie kompiuterio, irgi prasideda skandalas, jei kas judina pelę ar bando paspaust kokį mygtuką - juk viską turi daryti jis pats ir tik pats vienas. Vieną kartą tėvelis leido prie mašinos vairo prisėst - rezultatas tas pats: už vairo laikyt gali tik Kostas, tėvelio rankos stumiamos su riksmu.
Dabar visiem suaugėliam reikia galvoti ką daro ir sako. Nes tą pačią akimirką vaikas kartoja: pasiėmė mama skudurą grindų valyt, jau ir mažius valo mamai dar nebaigus, pasiėmė mama šluotelę šluot - ir jam duok čia ir dabar. Mama košę šaldydama išpylė iš dubenėlio į dubenėlį - ir vaikas nepradeda valgyt be dviejų dubenėlių. Močiutė išgėrė sriubą iš stiklainio, dabar ir Kostas viską geria iš stiklainių, puodukų bei dubenėlių - tik spėk paskui drabužius keist. Pamatė, kaip močiutė nosį pučia į servetėlę - ir Kostas pučia, prieš tai būtinai paglamžydamas. Pamatė, kaip tėvelis duris rakina, tai Kostas neša ir neša dabar raktus prie durų ir vis bando ir bando įkišt į rakto skylutę kokiais 3 numeriais per didelį raktą. Arba mikserio dalį, arba bet kokį metaliuką, nors kiek susišaukiantį su rakto forma.
Dideliam tėvelio džiaugsmui, Kostas ištarė pirmą skiemenį rusų kalba: "py", kas reiškia pitj, t.y. gerti. Vaikas paprašo gert, o tėvelis šypsosi nuo ausies iki ausies. Ar ne gėris?...

"Grybų karas"

Šarūnėlis su Medeinėle pasikvietė Kostą į spektaklį "Grybų karas" lėlių teatre. Pasipuošėm ir, šiaip ne taip radę kur pastatyt mašiną senamiestyje, atbildėjom į teatrą. Tiesa, Kostas atbildėjo prabangiai, mamai ant rankų, nes negi su vežimu į teatrą grūsies, taigi per porą kvartalų 13 kg vaikiną mama panešiojo. Bet čia ne apie tai. Teatre buvo pilna fojė žmonių, bet net jie neužgožė laiptų. Jau maniau, kad kils skandalas, kai jie baigsis, bet gi jų viršuje buvo kamuoliukų krepšys. Čia Kostas užtruko, o mama supluko, berankiodama išmėtytus kamuoliukus. Šiaip ne taip pavyko nuvilioti mažulį į salę dar neprasidėjus spektakliui. Čia užgeso šviesos, scenoje išlindo gėlytė, paskui drugelis, kuris kažkodėl pasiėmė lazdą ir tai Kostui pasirodė labai nesmagu - užverkė vaikas visa gerkle. Už kompaniją suvirko ir Medeinėlė. Jau maniau reikės čiupt vaiką ir nešt kudašių, bet čia prasidėjo dainos. Abu vaikai aprimo, bet Kostas nepatikliai prastovėjo mamai ant kelių apsivijęs rankytėm kaklą gerą pusę spektalio. Viską ir vėl išgelbėjo kamuoliukai, kai juos vaikai pradėjo mėtyt į sceną. Taip linksmai nusiteikę nė nepastebėjom, kai visi žiūrovai išsiskirstė, nes Kostas palakstė koridorium, palaipiojo laiptais, užlipo ir nulipo nuo kėdės, vėl palakstė koridorium, vėl užlipo laiptais, vėl užlipo ir nulipo nuo kėdės...o žymieji akvariumai liko be dėmesio. Užtat grindinys už teatro durų buvo liuks - taip vaikas juo lėkė, kad mama vos spėjo sugaut, kai prasidėjo važiuojamoji dalis, taigi rėkdamas Kostas ir atsisveikino su kolegom. Bet į teatrą mes dar nueisim. Tik kiek paūgėsim.

Dantis Nr. 13

Šiandien Kostas išsiaugino dantį Nr. 13. Tai iltinukas, taigi vaiko dantų dygimo eiliškumas visai ne pagal vadovėlį, bet kad mes tų vadovėlių ir neskaitom...

Velykos 2012

Velykom vos spėjom grįžt iš Druskininkų. Bet spėjom. Ir net kiaušinius numarginom, ir šventinių patiekalų pasigaminom. O per pačias Velykas tradiciškai važiavom pas Kosto dėdę Igną. Kadangi Kostas kiaušiniams alergiškas, tai labai margučiais domėtis ir neskatinom. Užtat vaikas prisivalgė kopūstų sriubos su namine duona. O tada atrado vynuoges, taigi visam kitam maistui buvo "ate". Dėl vynuogių net su Dite pasipešė. Nors tų vynuogių sočiai buvo, visiem užteko, bet peštis buvo principo reikalas.
Margučių ridenimą Kostas pramiegojo, užtat jį kompensavo kamuoliukų mėtymas namuose su broliu. Seniai nebuvau mačius vaiko tokio laimingo per kamuoliukų mūšį su tėveliu ir Svetlio...

17 mėnesių

17 mėnesių Kostas turi 12 dantų, 2 apgamėlius, plačią šypseną, aštrius nagučius ir pirmą kartą kirpykloj kirptas garbanas. Vaikas labai mėgsta muziką, nuolat reikalauja įjungti muzikinį centrą ir vos nuskambėjus pirmiems garsams pradeda linguoti į taktą. Laiptai iki šiol yra magija ir burtai, ant jų Kostas lipa visur ir visada. Ir taip skuba, kad net bando mažom kojytėm kas antrą laiptą lipt, ko rezultatas - pakibimas visais savo 13 kg ant močiutės ar mamos rankos geriausiu atveju, arba guzas - prasčiausiu. Kamuoliukai dabar yra žaislų topų viršūnėje - kiek mama berinktų į dėžę, vis tiek jie ritinėjasi visuose namuose, nes mažulis su tokiu entuziazmu juos mėto, kad nė bartis neišeina. Pamėgo Kostas ir mažutes mašinytes-modeliukus (pagaliau nebegraužia mažų ratukų!). Jas stumdo ir ridena, o pravažiuojant tikram automobiliui pro šalį visiems garsiai apskelbia, parodo pirštu ir žiūri tiesiog įsimylėjėlio akimis. Na ir pasakykit, kad meilė transporto priemonėms nėra vyrų genuose... Tiesa, Kostas mielai stumdo ir lėlių vežimėlį, bet griežtai be jokio turinio - visas lėles ar šunis išmeta, kad netrukdytų. Pamatęs šviesoforą alpsta iš susižavėjimo beveik taip pat, kaip ir pamatęs automobilį.
Žodynėlis:
mama - mama arba močiutė;
teti - tėvelis;
teta - visos moteriškės (dėdžių dar neįvardinam);
ti-ta - laikrodis;
ka-ka - karšta arba aštru, duria ir pan.;
viaaa - nešvaru arba šiukšlė;
ate - viso gero arba "aš išeinu";
miau - katė;
au-au - šuo;
m-m-m! - duok man greit!
а-а - rimtas WC reikalas;
a-a-a (su banguojančia daininga intonacija) - miegas ir pienas;
tiaaa - caca ir ačiū;
vūūū - mašina, siurblys, mėsmalė ir visa kita, kas burzgia;
pa-paa! - t.y. opapa, t.y. paimk mane ant rankų;
ka - kar, t.y. varna;
baba - bamba;
ajo - alio;
bam - nukrito arba kamuoliukas;
nėėj - nėra;
kukū - kukū;
ne - ne;
ne-ne-ne - neleidžiamas, bet labai geidžiamas objektas.

Druskininkai

Savaitę iki Velykų Kostas, mama ir močiutė atostogavo Druskininkuose. Sekmadienį sugalvojom, o pirmadienį išvažiavom. Kryptis buvo pasirinkta teisinga, nes Vilniuje vertė sniego net iki 15 cm, o mes šildėmės pavasarinėje saulutėje. Vis dėlto pietūs, ne kitaip :)
Beveik visą laiką, kai nebuvom lauke arba nevalgėm, Kostas praleido ant palangės. O palangė buvo tikrai gera - plati, ir prie lango, pro kurį matosi pagrindinė Druskininkų gatvė. Taigi ten veiksmo net daugiau nei televizoriuje - važiuoja mašinos, autobusai, sunkvežimiai ir mikroautobusai, eina tetos ir dėdės, su šunimis, krepšiais ar skėčiais, bėga katės, skraido paukščiai, varnos sako "kar". Kostas tiek ilgai ant palangės sėdėjo, kad net slogą gavo.
Nutirpus sniegui ir apdžiūvus baloms, Kostą pradėjom leisti vaikščioti po lauką savom kojom, ne tik dairytis į pasaulį iš vežimo. Kaip tik Druskininkuose tam buvo visos sąlygos. Po pusryčių važiuojam prie ežero, kur Kostas vaiko vos pajudančias, poilsiautojų peršertas antis, balandžius ir žuvėdras, palaksto po pilną dygstančių narcizų pievutę, parankioja akmenukus ir pabėgioja tilteliu. Tada namo valgyt pietų ir miegot pietų miego. Visiem miegot pietų miego! Visiem! Po pavakarių einam prie Nemuno, kur  Kostas irgi vaiko peršertas antis, o mama gaudo Kostą, kad nenudardėtų į Nemuną nuo skardžio. Nepagavęs ančių, bet gerai išsivoliojęs kurmiarausiuose, vaikas persimeta į šunų vaikymą, kuo neypatingai džiaugiasi šunų šeimininkai. Bet taip Kostas atsilygina už ne vietoje paliktas jų krūveles.
Po vakarienės vaiko nė migdyt nereikia, pats sako a-a-a ir tiesiog lūžta. Ir taip visą savaitę, net ir paskutinę dieną, kai mūsų iš kurorto parsivežti atvažiavo tėvelis. Тikrių tikriausios atostogos!

Ilzytė

Kostas turi draugę Ilzytę, vyresnę 5 mėnesiais. Matosi jie ne ypač dažnai, bet kartais įspūdingai. Paskutinį kartą matėsi žiemą, čiuožinėjo nuo kalno, griuvinėjo po sniegą. O Ilzytės namuose abu visiškai absoliutiškai susipyko nepasidalinę žaislų, po ko Kostas tiesiog nenulipo man nuo rankų. Tik namie supratau, kad Ilzytė šauniai gina savo teritoriją ir turi aštrius dantukus, kurių žymės buvo ant Kosto nugaros. Na, vaikai yra vaikai, abi mamos padejavom, kaip nelengva išaiškint tokiems pypliams kaip dera elgtis, ir tiek.
O prieš savaitę Ilzytė lankėsi jau Kosto namuose. Abi su Ilzytės mama nerimavom kas gi čia bus, bet buvo net labai gerai. Vaikai pažaidė ir kartu, ir atskirai, patikrino visus žaislus dėžėje. Kostas vis lindo bučiuotis ir daryti caca, Ilzytė neprieštaravo, kol Kostui neužkliuvo mergytės plaukai. Kažkodėl vaikinas sugalvojo juos pešti. Bet po kelių perspėjimų apsiramino ir pietų miegui vaikai išsiskirstė gražiuoju. Taigi abi mamos net lengviau atsikvėpėm, kad gi pastangos auklėjant vaikus nenueina veltui.

Scena

Kostas šiandien pasirodė scenoje. Labai rimtoje ir atsakingoje - Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos didžiosios salės. Jam taip pasisekė, nes vyko muzikos pedagogų konferencija, kur pasirodė "Strazdanėlių" mokyklėlės pypliukai. Kostas visai nebijojo didelės erdvės ir daug žmonių, lakstė po sceną, kuri kokį metrą pakelta nuo grindų lygio be užtvarėlių. Pusę pamokėlės visai šauniai dalyvavo - ir barškučiu barškino, ir paplojo net kokius 2 kartus, ir su mama pagal muziką vaikščiojo. Taigi viskas vyko sklandžiai, iki nebuvo paberti spalvoti kamuoliukai. Žinia, jie turi savybę ridentis, nuo neaptvertos scenos irgi. O čia dar pasitaikė neatsargus kokių 20 metų vaikinas, kuris tuos kamuoliukus-pabėgėlius paslaugiai mestelėjo į sceną. Kostas metė jam atgal į salę, vaikinas vėl į sceną, ir prasidėjo... Kostui tiek muzikėlė berūpėjo, pabuvo kamuoliukų mėtymo žvaigžde, o mama net suplukus tai vaiką saugojo, tai kamuoliukus rankiojo, tai bandė nors kažkaip sudominti pamokėlės veikla, bet kur tau... Viską išgelbėjo tik vaikui susižavėjimą keliantis spalvotas parašiutas, po kuriuo reikėjo lįsti, bet Kostas ant jo lipo. Tai ir buvo pamokėlės pabaiga. Ak tos nenuspėjamos scenos žvaigždės...

Atsisveikinimas

Šiandien, balandžio 1 dieną, Kostas atsisveikino su mamos pienuku. Man buvo šiek tiek graudu matant, kaip vaikas galutinai atsisveikina su kūdikyste. Bet iš tiesų viskas įvyko neįtikėtinai sklandžiai, ramiai ir be jokio streso. O kad taip visi esminiai atsisveikinimai ir pasisveikinimai Kosto gyvenime sklandžiai vyktų...

Smalsumas, mygtukai ir destrukcijos

Neapsakomai smalsus mūsų Kostas. Kiekvienas naujas objektas turi būti pačiupinėtas, paragautas, pamėtytas, pabarškintas ir t.t. ir pan. Jei mato neatpažintą objektą ir jam niekas jo neduoda - skandalas. Jei kas nors užsiima nauja veikla, pvz. maišo blynų tešlą, kepa mėsą ar plauna grindis, jam irgi būtina tai daryti. Bent jau žiūrėti iš viršaus kaip minimum. To paties smalsumo skatinamas, Kostas spaudo visus įmanomus mygtukus ir žiūri kas bus. O jei negauna paspaust - skandalas. Dažniausi konfliktų ir skandalų kaltininkai yra būtent aukštųjų technologijų pasiekimai, kurie susilaukia didžiausių destrukcinių veiksmų. Mažulis jau sugebėjo išlupti kompiuterio klavišą, panardinti į vandenį TV pultą, apčiulpti iki sugadinimo raciją, tėkšti į grindis mobilųjį telefoną. Apie nuolatinį dulkių siurblio junginėjimą ir muzikinio centro programų keitimą aš jau nešneku. Vakar močiutė, neapsikentusi nuolatinės destrukcinės Kosto veiklos, ėmė ir paslėpė VISAS KĖDES. Liko tik fotelis ir vaiko maitinimo kėdutė. Gyvent pasidarė kiek lengviau, jei neskaitysim to, kad dabar mažulis nuolat tiesia rankas "opapa", o valgom mes pritūpę ant fotelio ranktūrio.

16 mėnesių

16 mėnesių proga Kostą abi su močiute išvežėm į miestą. Žmogus į žmones pasidairė, su mašinom paburzgė ir galerijose menu pasidomėjo, o finale ne pagal grafiką užmigo.
Išmokęs užsilipti ant kėdės, mūsų mažulis intensyviai tyrinėja naują erdvę - stalus, palanges, virtuvės darbastalius ir net laiptų viršutines pakopas. Vargas mamai, dabar visą laiką gano vaiką tai magnetofono mygtukus spaudantį, tai į mikrobangę nusitaikiusį, tai kriauklę valantį. Kostas išmoko ir rankenėles sukioti, todėl dabar ypač atidžiai sekam viryklę ir indaplovę. Sauskelnių vaikas nesutinka keistis, kol bent 3 kartus neįjungia ir neišjungia radijo. Neleidžia nuprausto nušluostyt, kol pats neatidaro skalbyklės miltelių stalčiuko ir konstatuoja miltelių nebuvimą - "nėėėėj". Ypač mėgstamas žaislas ir toliau yra dulkių siurblys. Bet dabar jis tiesiog nuolat turi būti vaiko akiratyje, kitaip neramu - tada eina ir eina prie spintos, reikalauja ištraukt. Moka žmogutis siurblį ir įjungti, ir išjungti, ir laidą ištraukti. O jau kaip iš širdies siurbia!...
Brolio atiduotos vaikiškos sūpynės kol kas Kosto nežavi, bet pliušinį šunį jose mielai pasupa. Pamėgo vaikas iš maniežo kamuoliukus mėtyti. Sėdi manieže ir pro skylę išmeta visus iki paskutinio. Tada mama turi sumest atgal, o jis vėl iš pradžios mėto visus iki vieno.

Miau

Kostas labai gražiai sako "miau". Net gražiau už Murzę. Tai, kad jis "miau" vadina visus gyvulius, žvėris, paukščius, vabalus ir žuvis, kaip ir nestebina. Bet čia kurią dieną Kostą iš antrojo aukšto vidinio balkono kalbina močiutė. Rodau Kostui į viršų ir klausiu:
- Kas ten?
- Miau, - nė nemirktelėjęs sako vaikas.
Gerai, kad močiutė turi puikų humoro jausmą...

Žiema

Prieš kokią savaitę, panagrinėję oro prognozes, kol dar žiema nesibaigė, abu su tėveliu supakavom Kostą į roges ir išvežėm "tikros žiemos" parodyt. Vaikas rogėse nerodė absoliučiai jokių emocijų - nei verkė, nei šypsojosi, net nešnekėjo. Ir nesvarbu, ar tėvelis tempė, ar mama stūmė, ar nuo kalniuko leidosi. Užtat mamos barstomas sniegas kėlė juoką. Todėl vaikas buvo ištrauktas iš rogių ir įsodintas į pusnį. O čia tai buvo džiaugsmo! Kostas sniegą ir kojom spardė, ir rankom maigė, ir ragavo, ir net pasivoliojo. Ir, žinoma, nuverkė posmą, kai buvo įsodintas atgal į neįdomias roges.

Ta diena

Vakar buvo TA DIENA, kai Kostas, anot tėvelio, pasiekė beždžionės lygį. Taip buvo nuspręsta, nes žmogutis suprato, kad kėdę galima prisistumti prie norimo objekto ir tik tada lipti. Taigi rezultatas - staigiai nurankioti visi potencialiai pavojingi daiktai nuo virtuvinės spintelės ir vaiko šlapios rankovės po švariai išvalytos kriauklės kempinėle bei šepečiu. Nesakykit - vaikai ir gyvūnėliai moko tvarkos.

"Daktaras Aiskauda"

Atsižvelgiant į tai, kad Kostas po televizijos ekrane Virgilijaus Noreikos ar Dambrausko sudainuotos dainos smagiai paploja, nuolat dainuoja "ja-ja-jaaa" ir "ne-ne-neee", pradeda šokti vos išgirdęs linksmesnę muzikytę, nusprendėm nuvesti jį į Operos ir baleto teatrą. Sekmadienį kaip tik rodė spektaklį, nuo kurio pažintį su teatru pradėjo ir Kosto mama - tai baletas vaikams "Daktaras Aiskauda".
Išsikrapštymas iš namų nežadėjo nieko gero - visi skubėjom, buvom suirzę, Kostas norėjo siurbti dulkių siurbliu, o čia reikėjo rengtis... Bet pakeliui Kostas mašinoje numigo posmą ir į teatrą nepavėlavom. Visų nuotaikos pasitaisė ir jau skambant trečiajam gongui įsitaisėm į savo vietas arčiau išėjimo durų. Mūsų abiejų su tėveliu nuostabai, pirmąjį veiksmą Kostas prasėdėjo beveik nekrutėdamas ir žiūrėdamas tik į sceną. Keletą kartų paplojo su visais, keletą - vienas po jam patikurio numerio, o keletą kartų su visais neplojo. Matyt turi savo individualų išieškotą skonį.
Per pertrauką vaikinas palaipiojo laiptais, palakstė koridoriuje, patikrino kėdžių minkštumą ir net sustingęs stebėjo tūbistą, repetuojantį savo pasažus. Antras veiksmas vaikui nebuvo toks įspūdingas, nes su mama reikėjo eiti žiūrėti žalios išėjimą žyminčios lemputės ir lipti laiptais (tamsoje!). Dar kurį laiką vaiką šiek tiek žavėjo šokiai ant mamos rankų prie išėjimo durų, bet ir juos nukonkuravo išėjimo durys ir jų užuolaida. Taigi antro veiksmo pabaigą praleidome fojė ir per pertrauką patyrinėję visus aukštus, apžiūrėję lempas ir gėles, į trečią veiksmą nebegrįžom.
Summa summarum - net labai pavykęs projektas tas "Daktaras Aiskauda".

15 mėnesių TA

Šiandien Kostas buvo 15 mėnesių TA. Kažkodėl jo nei svėrė, nei matavo, bet užtat suorganizavo skiepą. Kostas nuverkė posmelį, bet taip santūriai, ir po minutėlės vėl taikėsi nugvelbti gydytojos stetoskopą.
15 mėnesių vaikinas labai mėgsta dainuoti. Jo "ja-ja-jaaa" ir "ne-ne-neee" vis skamba ir skamba, kartą vos ne visą kelią nuo Antakalnio iki Žvėryno pradainavo. Vaikui labai patinka Storpirščių kompaktinė plokštelė, o ypač gera daina apie katiną. Pabaigoje ten ir katinas miaukia, ir šuo loja, tai Kostas įgarsina abu.
Vaikinas išmoko užsilipti ant kėdžių. Dar sunkiai išeina - pūkščia ir stena, net virkauja, bet finale užsiropščia. Ir tik dienų klausimas, kada jis susipras, kad reikėtų pirma kėdę nusistumti prie dominančio objekto ir tik tada lipti.
Kostas pamėgo klijuoti lipdukus. Kai močiutė vartė ir skaitė lipdukų knygutę, bet nesusiprato duot vaikui klijuot, kilo tiesiog uraganas.
Ryte mylimiausias ritualas - vartytis ir griuvinėti tėvų lovoje. Tada juoko būna pilni namai.
Kostas labai mėgsta piešti. Geriausia tušinuku, nors iš bėdos ir spalvoti pieštukai tinka. Šituos dar skanu ir pagraužti. Piešiniais jo kūrinių dar nepavadinsi, greičiau tai kelios kreivos linijos popieriuje. Bet vis tiek smagu.
Bene mėgstamiausias užsiėmimas po spintų kraustymo ir drabužių valkiojimo, yra kaladėlių dėjimas į pintinę. Išberia vaikas triukšmingai visas ant žemės ir meta po vieną į pintinę, o jei dar su mamos įgarsinimu "pum", tai tada procesas gali tęstis turbūt be galo.
Kostas atrado šviesos jungtukus, bet dar pasiekia tik įjungt. Tik neapsižiūrėk, ir jau namai pilni iliuminacijų.
Pamėgo Kostas bučiuotis ir glebėsčiuotis. Nuo šito pomėgio visi namiškiai tirpsta kaip ledai saulėkaitoje...

Mokyklėlės

Dar gruodžio mėnesį pirmą kartą su Kostu nuėjom lavintis į Yamahos muzikos mokyklėlę. Buvo visai smagu - pertraukėlės metu Kostui labai patiko barškinti barškučiu per radiatorių, stumdyti kėdes, patampyti mergaitei už kasų (tokio daikto dar nebuvo matęs). Po užsiėmimo Kostas pasigavo eilinį snarglį, tuo mūsų muzikinė karjera Yamahoje ir baigėsi.
Po švenčių Ditė suviliojo mus nueiti į "Debesėlius". Čia Kostas mamą labai nustebino savo santūrumu ir net, sakyčiau, kuklumu. Visą pamokėlę beveik nenulipęs mamai nuo rankų, na tik pasiimti plastikinės snaigės ir lūpinės armonikėlės, po pamokėlės vis dėlto susidomėjo būgnu ir smagiai jį padaužė. Folklorinė pakraipa mamai patiko, tad eisim dar.
Kad jau vaikas kuris laikas buvo sveikas, tai nusprendėm dar labiau praplėst akiratį ir šiandien apsilankėm "Strazdanėlėse". Didžiam nustebimui ant kilimo įsitaisėm šalia kito Kosto. Šitoje mokyklėlėje mūsiškis Kostas nesikuklino - barškino barškučius, glostė vaikus, tikrino kitų vaikų batus, susižavėjo parašiutu, nuo kurio visų plaukai linksmai įsielektrino, ir jau taikėsi patikrinti spintelių turinį, kai reikėjo eiti į mankštos salę. Didieji kamuoliai vaikui įspūdžio nepaliko - juk namie panašius turim. O va mažučiai dygliuoti buvo labai įdomūs - ir ragaut, ir mėtyt. Pro palapinę-landą lįsti buvo keista, atsisėdo vidury ir juokiasi - vos išprašiau. Per minkštas odines figūras nelipo, vis kėsinosi sėstis, teko pernešt. Bet kamuoliukų baseinas tai buvo viršūnė. Niekaip negalėjau iškrapštyt: tik bandau iškelt - skandalas. Šiaip taip nukreipiau dėmesį į veiksmą už lango, tada mokytoja uždengė kamuoliukus audeklu. Tai vaiko nesulaikė, tik kad per audeklą ne taip įdomu žaist. Išvada - mes būtinai į "Strazdanėles" ateisim dar ir dar kartą.

Odė močiutei

Vakar buvo sunki diena Kostui. Nuo pietų zirzė, verkšleno, vis kažkuo buvo nepatenkintas. Gerai, kad buvom namie abu su tėveliu, tai dalinom dėmesį kaip mokėjom, bet nelabai tai gelbėjo. Įspūdingiausias raminimo būdas priklauso tėveliui: įsidėjo vaiką į dėžę nuo sauskelnių ir nešiojo po namus. O kad būtų dar įdomiau, aš įdėjau į kompaniją Murzę. Abu - ir vaikas, ir gyvūnas, - buvo net sustingę iš netikėtumo ir malonumo.
Nepaisant visų raminimo būdų, vakare Kostas užmigo sunkiai. Nuo 2 val. prasidėjo pieno maratonas non-stop. Apie 4 val., po kokio 10 verksmo, įteikiau vaiką tėveliui. Kažkokiu mistiniu būdu jis vaiką nuramino, bet prasidėjo blaškymasis po lovą - griuvimas ant mamos, griuvimas ant tėvelio, lindimas po antklode, lindimas iš po antklodės, griuvimas ant pagalvės, stojimasis prie lovytės grotelių ir taip...2 valandas. Tėvelis nebeištvėrė ir išsinešęs vaiką jį aprengė žaidimams. Ir čia visus išgelbėjo močiutė, liepusi tėvams-zombiams eiti miegoti, o pati aprengusi vaiką kombinezonu ir užmigdžiusi balkone. Tikėsimės, kad tokios naktys Kostui netaps įpročiu, ir... reiks kurti odę močiutei :)

14 mėnesių. Brolis

14 mėnesių proga gražiai pasnigo, o Kostui pakilo temperatūra iki 38,5 C. Matyt mažulis pasigavo virusą nuo vyresniojo brolio Svetlio, kuris pastarąsias dvi savaites gyvena su mumis. Bendrauja vaikai kaip vaikams ir priklauso - ir pasipešdami, ir pasijuokdami. Kostui labiausiai patinka žaisti gaudynių - bėga ir juokiasi, ir nesvarbu, ar bando pabėgt, ar pavyt. Iš brolio išmoko spirtis ir važiuot savo gimtadienine mašina. Ir ant medinio arkliuko suptis tik su broliu patinka, kiek aš sodinu - tuoj nori nulipt. Švilpuku švilpt tikriausiai irgi iš Svetlio išmoko. Labai jau maga Kostui brolio mašinytes nučiupt, bet tas saugo kaip savo akį.
Kostui patinka klausytis muzikytės iš savo muzikino rutulio ir pagal ją linguot. Ne visada į taktą pataiko, bet svarbiausia yra plati šypsena veide.
Vakar Kostas atnešė knygutę ir parodė vaikutį sakydamas "lia-lia". O kai rodo diiidelis, tai sako "di". Kur nosis dabar rodo ir sau, ir tėveliui, ir šuniukui, ir kam tik nori, o bambą rodo tik sau, keldamas marškinukus. Pradėsim ir kitų kūno dalių paieškas :)

Dantys ir kiti pasiekimai

Kostas prieš Kalėdas išsiaugino pirmąjį krūminuką, o šiandien radom burnytėj ir antrąjį perliuką. Gal dėl to mus abu jo slogos, besitęsiančios nuo lapkričio mėnesio, baigia nukankinti, bet ką jau padarysi, kad ir drėgni orai virusams palankūs, ir dantukai jas lengviau prišaukia.
Kostas jau trys dienos, kaip pusryčių košę suvalgo pats. Mosuoja šaukštu į visas puses, apterlioja seilinuką, staliuką, pridrabsto pilnas grindis, bet būna sotus ir laimingas. Tiesa, be dviejų dubenėlių ir dviejų šaukštų valgymas nepradedamas. Godus, vienok, tas mūsų mažulis.
Knygutes Kostas dabar varto pats ir neleidžia jam skaityt. Na, nebent išimtį padaro, jei skaičiuoji su juo puslapius. Tada tinka, gali skaičiuot jam jei nori. O šiaip pasideda knygutę ant "pufiko" ir varto pats vienas rimtu veidu. Nesvarbu, kad knygutė aukštyn kojom.
Jau kelios dienos, kai medines kaladėles Kostas dėlioja pats, ne tik griauna mamos statomus bokštus. Taip bedėliojant kaladėles, nusičiupo šiandien Kostas pliušinį šuniuką. Močiutė neprarado budrumo, iš karto klaust - "kur šuniuko nosis"? Vaikas bakst pirštu ir rodo, ir savo parodė! Taigi močiutės kokio pusmečio pastangos nenuėjo veltui. O vakar rengiam Kostą su tėveliu miegui, aš vaikui rodau:
- Čia tavo bamba.
- Ma-ma, - patvirtina vaikas.
Čia įsijungia tėvelis ir, rodydamas tą pačią kūno dalį, dėsto savo kalba:
- Pupok, Kostai, pupok.
- Pa-pa, - nepasimeta vaikas.